Brasta

Neužmiršau tavęs, saulėteki miglotas,
Nei rūko marškos, nei Lėvens brastos,
Brendu mintim į tuos rytus rasotus
Ir jau žinau – ta vizija ilgai many gyvens.

Prabėgo metai it sapnai spalvoti,
Tik akyse – man raibuliai vandens,
Ir laumžirgiai, kur laumių šokta, jota,
Valtelė plaukianti, daina piemens.

Akimirka, mane prie praeities pririški,
Kur nuo pajautų buvo taip gilu,
Nors atmintim bandau į tas dienas sugrįžti,
Bet į tą brastą jau įbristi negaliu.

Nors spalvos  atminimų ryškios,
Susigrąžinti praeitį vėlu.