Grybiena

*

Vasara bet pila ir pila
rudens vėsa alsuoja į mėsą
ganyklose
karvių garuojančios nugaros
kiek užmatyti
kasdien kasnakt kas vakarą
pila ir pila
tėvas sako jau
matęs kelmučių
ant medinių išvirtusių kryžių
kur kapinaitės pereina į mišką
tankėja medžiai tankėja kvėpavimas
keliukai klampūs nelyg tankų vėžės

medžių širdys šakotos o šerdys
jau daug kur išpuvusios

kur tau nepUs
kai šitaip pila ir pila
toks jausmas lyg viskas
imtų gest iš vidaus

taip jau būna gyvenime
sako tėvas
ir jo „būna... būna“
skamba kaip
„pūna pūna“

buvimas
puvimas

dėl to pats dangus
naktį ir vėl pila ir pila
tik
priešaušriu nuskaidrėja
nuskaidrėja nušvinta
žvilgsnis tėvo
ir vėl apsiniaukia

pro langą kapinaitės ir miškas

keliuku eina tėvas
grybauti
be jokios ten pintinės
be maišo

ant dešinės rankos
virvė
virpa ir pažeme velkas

kaip pavadėlis nematomam ilgesio
šuniui

*
močiutė marinuoja grybus
vadinas
dar ruošias
išgyventi šią žiemą

sulaukti pavasario

pilnus
stiklainius nešu rūsio laiptais
apkritusiais
apgliaumijusiais lapais

džiaugias močiutė
bus Kūčiom

virtinių su įdaru
grybų

vėlėms dar soti vakarienė

*

peilio briauna einanti skradžiai
močiutė
doroja grybus

rudimentiniai umėdžių sijonėliai
kaip plėvės
seniai užmirštų mergysčių

šitiek grybų – turėtų džiaugtis
tačiau dorodama
ašaras braukia

sako tiek grybų
uždera prieš prasidedant karui
ar dar kokiam biesui

kad žemė davus tiek daug
visada pasiima
dvigubai

karas bus
karas

kartą grybaudama užėjo
miškinių bunkerį

durys-dangtis į požemę
apsidengusios puriom samanom

skuodė namo pamiršus pintinę
išbalus visa

ačiūdie kad bent gyvą paliko
prisiekinėjo kad niekam
kad pamirš šitą taką

ir mišką

kad atsižegnos
ir tikrai pusę amžiaus tylėjo
dabar –

karas bus
karas bus

tegirdžiu iš jos lūpų

pats gal koksai septynmetis
dar žioplas
dar daug ko nematęs

dar vaikystė prakvipus grybiena
liuoksint pro zuikių
mokyklą

*

raudonikiai aplinkui kiek akys
užmato
tarp lapų gličios mėsos

pamatęs žmogų nešantį peilį

dieve
kaip virpa beržynas

šešėliai marguoja ir saulės blyksniai
slenka diena
kaip dėmėta raštuota
angis

*
miškas kandžiojas dar neatšipę
dantys dilginių
kelmų išvartų žabtai

alsuoja žeme

miškas toks gyvas
galėtum išvyst kaip mažas žalias ūgliukas

apsiveja aplink koją
lėtai ir užtikrintai kyla aukštyn

virš tavęs
pušų viršūnės suneria rankas

nesuprasi
laimina ar
prakeikia

*

rudens vėtroje blaškosi miškas
pasimetęs
visai
pasiklydęs savy