Be ir su.

– Suknisti šizofrenikai! – staugė vyriškis už užrakintų durų be rankenos.
Jo riksmas nuaidėjo akinančiai baltu koridoriumi, susiliedamas su dešimtimis kitų šauksmų, kurie atsimušdami nuo sienų blaškėsi patalpose.
– O tie supročiai garsiai rėkia, – kikeno smulkaus veido vaikinas ir raudoskruostė mergina, lakstydami koridoriumi, nardydami tarp riksmų, belsdami į daužomas iš kitos pusės duris, dar labiau erzindami užrakintuosius patalpose.
Baltos kaip sniegas porelės pižamos plazdėjo kaip kopūstinio baltuko sparneliai, jiems besilinksminant psichiatrinės ligoninės koridoriuje. Viskas apsivertė aukštyn kojomis; jūs tik pažiūrėkit, kur tai matyta? Bepročiai sukilo! Negana to, jog ištrūko iš savo palatų, tai dar ir sveikuosius ten sukišo! Ar girdite kaip jie rėkia uždaryt? Baisiai. Garsiai. Piktai. Beprotiškai? Supročiai tuoj pames ir savo sveikus protus. O juk jie tokie nepažeidžiami, tokie tobuli, tokie ypatingi ir tokie... neišprotėję. Šalti ir abejingi, dabar jie karštai ir aistringai staugia užrakinti palatose be rankenų, tačiau su grotomis ant langų. Taip kaip ir bepročiai, sukišti kaip žiurkėnai narveliuose, susiduria su savo baimėmis, pykčiu, liūdesiu ar beviltiškumu. Įstumti į ribines situacijas tampa tokiais pat „nesveikais“ kaip tie, kurie dabar laisvi ir nevaržomi sklando po visą pastatą ir rodo savo galybę daužydami jiems į duris kumščiais, kurie ilgą laiką buvo supančioti tramdomuosiuose marškiniuose.
– Argi jūs nežinote auksinės bepročių taisyklės? Kuo labiau rėksite, jog jūs neišprotėję, tuo labiau niekas jumis netikės! – balsu juokėsi jie visi.
Niekas apie tokią baigtį net nebūtų pagalvojęs, juk psichinėmis ligomis sergantieji yra silpniausioji grandis visuomenėje, niekam nereikalingi ir pamiršti, uždaryti steriliai baltoje ligoninėje, gyvenantys tik savo sukurtuose pasaulėliuose ir monstrais jų galvose. Tačiau dabar jų protų architektūros stebuklai keliasi į realybę kartu su visomis pabaisomis ir košmarais. Argi ne sveikieji ir priverčia silpnas sielas palūžti? Savo abejingumu, siauromis pažiūromis, piktnaudžiavimu, manipuliacijomis, patyčiomis, smurtu ir paprasčiausiu nusispjovimu ant kitų. Tik visapročiai taip gali elgtis su kitais, už save baikštesniais ir mažesniais, nurašant silpnus į nebenaudojamų ir niekam netinkamų sąrašą. Bet jūs pažvelkite, kas dabar yra baikštus ir mažas? Bejėgis, nes užrakintas ir paliktas? Ir kol visi jie skanduoja „psichai! psichai!“ už užrakintų durų, tie, anapus durų, girdi „laisvi! laisvi!“.