Mane vadino fricu

mane vadino fricu
mane vadino fricu nuo vaikystės
vaikystėj mane šaukė ei Fricai

rezistenciškai pokši staklės
motina užkloja lietuvninkų užtiesalu
taisyklingai išaustom lelijom
neduoda gyvent uodų musių zvimbesiai kaip kokios kulkos
paleistos iš ragatkės  užmiršusius tėviškes  ivanų
fachverkų griaučiuose  naktį renkančių molines plytas
sodybos išsitrynę tvoras per prievartą apsijungia  į sojuzą

ei Fricai mane varo nuo pustuščių prekystalių
netgi tvartų ar šiukšliadėžių iki šešerių mano gyvenimo metų
po rusų antplūdžio Memelyje liko tik 6 lietuvninkai
po vieną lenkia suskirdusius pirštus motina
ir man taip lengva skaičiuoti

nuo Meišlaukio lig Usėnų  mokyklos 6 kilometrai
tipenu vieškeliu lenkdamas pirštus kiek kartų mane pašauks Fricu
6 kart 4 kilometrai iki Žalgirių Bismarko pelkių
dar 6 metus narpliojam Žalgirio mūšio ir kryžiuočių ainių minkles
skubėdami slėptis nuo rusų tose klampynėse
taikydami žingsnius  į geltonojo briedžio pėdsakus
tikėdami
Salus publica suprema lex*

*Žmonių gėris – aukščiausias įstatymas