Koks nuostabus gimtasis mano miestas

Koks nuostabus gimtasis miestas!
Gatves papuošęs žydinčiomis gėlėmis.
O tuopos, kaip kadais jaunystėj,
Žaliom vešliom kepurėm džiugina akis.

Einu, gėriuosi Vilniaus grožiu,
Tiesiu ilguoju Gedimino prospektu.
Namai didingi savo stotu,
Senovinėm skulptūrom menančius laikus.

Nauji namai čia darniai dera,
Architektūra moderni – ir tai puiku!
Visur gėlynai grožį skleidžia,
Fontanai trykšta savo vandeniu gaiviu.

Žemaitės skveras šurmuliuoja,
O jos laikai jau liko praeity sunkioj.
Dabar vaikai laimingi laksto,
Žaidimų jiems netrūksta aikštėj patogioj.

Jau netoli Kudirkos aikštė,
Jis žvelgia tolin mylinčiomis akimis...
O Lietuva, Tėvyne mano,
Džiaugiuosi, kad ir vėl tapai laisva šalis!

Daug amžių Katedra mums mena,
Jos kryžius spindi šventumu anų laikų,
Kurie gyvi yra lig šiolei,
Nes tai istorija, o mes - iš jos sakmių.

Senamiesčio gatvelės ramios,
Gal dar tik bunda iš svajonių ir sapnų.
O širdyje džiugu ir gera,
Kad Vilniaus mieste aš gimiau ir gyvenu.