Šaratukas ir kiaulė

Vieną kartą Šaratukas susapnavo, kad į jo kambarį atėjo kiaulė ir apsiverkė:
– Tik tu, Šaratukai, gali mane išgelbėti! – padėjusi savo riebią nosį ant peties, kriuksėjo ir šnirpštė vienu metu kiaulė jam į ausį. – Rytoj jie nori mane papjauti! Jeigu tu šiąnakt perkeltum mane į kitą upės krantą ir ten paleistum – būčiau tau dėkinga iki gyvenimo galo! Ir mano vaikai tau būtų dėkingi! Ir vaikų vaikai! Ir visa plati mūsų giminė!

Pasakė taip kiaulė ir išlipo pro langą.

Vaikas pašoko iš lovos ir, rodos, dar jautė šlapią kiaulės šnirplę ant savo peties, bet tai buvo tik prakaitas...

Tada Šaratukas nuėjo į tėvų kambarį, prižadino mamą ir paklausė:
- Ar tiesa, kad rytoj pjausite kiaulę?
- Kas tau, Šaratukai?
- Nieko, bet pasakyk, ar tiesa, kad rytoj pjausite kiaulę?
- Tiesa... Juk tu žinai, kad visuomet prieš Velykas, pjauname kiaulę...
- Vadinasi, ji nemelavo...
- Kas nemelavo?
- Kiaulė.
- Kokia kiaulė?
- Nagi ta, kurią rytoj pjausite...
- O ką ji sakė?
- Tą patį, ką ir tu...
- Tau gaila kiaulės?
- Aha...
- Tai ką dabar daryti?
- Nežinau... Ką nors sugalvosiu...
- Gal nori pas mus užmigti?
- Ačiū... Eisiu į savo lovą... Labanakt, mama!
- Labanakt, brangusis!

Šaratukas nebuvo toks mažas, kad dar vis norėtų miegoti su tėvais, bet ir ne toks didelis, kad galėtų ramiai sau miegoti, kada kažkas ruošiasi pjauti kiaulę.

Per tas Velykas Šaratuko šeima apsiėjo be kiaulienos.

Per kitas – irgi.