užrakintas

Mes apsvaigom nuo nakties juodo vyno
ir galybėj jausmų proto balso negirdim,
aromatas aistros tirštu svaiguliu tvyro,
negaliu praeities be tavęs prisiminti.

Siela sieloje tirpsta, ir kūnas prie kūno
tu šalia - aš jaučiuos tarsi  nuolat apgirtęs...
Į tave  mintimis tarsi krikštui panyru,
aš širdies plakimu prie tavęs prirakintas.
 
Vėl išnyksi kaip pasakoj – dvylikai stojus,
Liksiu vienas lyg rudenio lapas sumintas,
karštą apmaudą spausti glėby nenustoju,
trupiniais nuo laimingųjų stalo maitintas.

Lauksiu aš. Ir tikėsiu, kad vėlei sugrįši,
tarsi gėlę auginsiu miglų spalvos viltį...
              ----------------------                       
pats save kančios virvėm lig skausmo surišęs,
uždraustųjų jausmų pilyje užrakintas.