Susipažinkite: Vyciokas

Tikras jo vardas tai visai kitoks, bet visi jį vadino Vycioku. Jis ir man taip prisistatė, kada susitikom pirmą kartą daugiau, nei prieš 30 metų.

Vidury nakties aš tada klaidžiojau po miestą, galvodamas išlenkti taurelę, bet visos įstaigos jau buvo užsidarę, kai centrinėje aikštėje užfiksavau keistai pasvirusį tipą.
Jis stovėjo gálva įsirėmęs į vienintelį šviečiantį stulpą.

Myža, pagalvojau.
Bet ne, persigalvojau, nes jeigu myžtų, tai paeitų į tamsesnę vietą. Bent aš tai taip daryčiau...
Arba visiškai trūkęs ir jau vienodai...
Stabtelėjau tamsoje ir stebėjau pasvirusį tipą. Jis stovėjo susikišęs rankas į kelnių kišenes ir atrodė tarsi stulpo atrama - nė krust!

Ir knarkė!
Dievaži, aš aiškiai girdėjau nuo tipo sklindantį ritmingą knarkimą!
Lunatikas, pagalvojau!
Ir dar akrobatas!

Tyliai priėjau prie tipo ir atsargiai pajudinau petį. Tipas nustojo knarkti ir sujudėjo.

- Tai ko tu stovi taip keistai pasviręs? - paklausiau aš tarsi koks Kaušpėdas, nes tada jis buvo kaip tik ant bangos.
- Vyciokas aš, - suvebleno neblaivus balsas, - užeik!
- Kur „užeik“? - nustebau.
- Pas mane užeik... - jau aiškiau artikuliavo Vyciokas ir vis dar užsimerkęs abejomis rankomis rausėsi kelnių kišenėse. - Į ketvirtą aukštą... Kur jie, rapūhos!

Tarp Vycioko kojų gulėjo raktų rišuliukas.
- O tu pamėgink atsimerkti, - pasiūliau.
Vyciokas atsimerkė ir jo veidas nušvito. Jis pakėlė rapūhas, išsišiepė ir rodo man:
- Raktai, - apsidžiaugė kaip vaikas. - O aš jų ieškau ieškau... O kas tu toks?
- Vygiokas, - kažkaip eksprontu prisiderinau prie jo vardo.
- O aš - Vyciokas! Tai klausyk!.. Varom pas mane! Ką?.. Zagremym!.. Truputį...
- Varom, - iškart pasirašiau. - Tu čia kažkur gyveni?
- Aš čia ir gyvenu! - Vyciokas apsidairė ir sutriko: - kur dingo mano namas?.. Kur aš?..
- Miestelio aikštėje.

Vyciokas apžiūrėjo stulpą, vėl apsidairė aplinkui ir vėl apžiūrėjo stulpą ir dūrė į jį pirštu:
- Tai va, blembina! Tu matai?! Lygiai toks pat stulpas auga prie mano laiptinės!.. Lygiai taip pat nudažytas!.. Aš prie jo kartais stabtelėliu, susirandu raktus kišenėse ir tada vienu atsikvėpimu į viršų!.. Tu matai - čia netgi tokia pati plokštelė privirinta... Į ją labai patogu įremti galvą, - Vyciokas vėl suaugo su stulpu. - Nori pamėginti?..
- Ai, tiek jau to... Man dabar nereikia...
- Nu jo... - sutiko Vyciokas. - Bet jeigu daugiau įkalęs pradedu ieškoti raktų kelnių kišenėse - amen! Būtinai nusidrožiu nosį! O va, kada galvą įremi į stulpą - kitas reikalas! Aš taip kartais ir pamiegu.
- Žinok, tu ir miegojai...
- Jo? - sunerimo Vyciokas ir vėl apsidairė: - Atsimenu, kaip išėjau iš restorano...
- Restoranas jau seniai uždarytas...
- Tai va, blembina! Aš ir jaučiu, kad galva per blaiva kažkokia... - ir staiga tyliai lyg kokią paslaptį man į ausį sušnabždėjo: - Davai, varom pas mane - ten dar tikrai liko.
- Zagremym?
- Aš šiandien jau vieną kartą zagremiel. Nebegaliu gremiet. Rytoj reikia padoriai atrodyti... Gal, nebent... - jis vėl pradėjo šnabždėti: - tyliai įkalsim... atsargiai... sveikatą pataisysim... su protu... kaip žmonės...

Ir tikrai pradžioje mes laikėmės Vycioko plano. Tyliai įkalėm. Tada atsargiai. Tada su protu. Ir kaip žmonės.
Tiesa, mes viską po du kartus padarėm.

O tada jau atsilošėm ir driogstelėjom! Zagremieli, kaip Vyciokas sako, pod fonfary!

Nu ir kaip tu su tokiu žmogum gali tyliai įkalti?