Gyvenimas tas, kur praėjo — gyvenimas šitas,
Lyg bangos į krantą, lyg vėjas paniręs į uostą,
Tavęs nerandu, o gal tu man esi nematytas,
Išaudęs iš iš laiko vasarvidžio dyvino juostą.
Kai muša kurantai, sustoji nusėmęs kepurę,
Jau laikas vėlyvas, bažnyčioj vėlyvosios mišios,
Tik vėliavos gabalas vėjyje styro nuspuręs
Ir oras gaivus, o gal netgi švelniai pamišęs.
Vėluoja stoty traukiniai, nusibosta laukimas,
Žvilgsniu neskubriu baltakiuoji ir lydai asfaltą,
Ir vėl pagalvoji — iš kur šitas nerimas imas,
Įveikęs tave ir danguj mėnesieną nekaltą.
Vakarė žvaigždė ir tyloj pasigirstantis juokas,
Lietaus karoliukai nuprausia praėjusią dieną,
Lietus švelniai balose ilgesiu šoka,
Širdim tu paglostai vienatvės ir nerimo sieną.
ypač - antras posmas puikus (vėlyvosios mišios, ta vėliava apdriskusi ir pamišęs oras...) penki, nes po pilną šaukštą ilgesio randi kiekviename posme (jau 4 žvaigždės) ir dar plius viena už tai, kad rašot poeziją:) Aha, tai bus 5
Išaudęs iš iš laiko vasarvidžio dyvino juostą. > gal :
Išaudęs iš dyvino laiko vasarvidžio juostą.
arba
Išaudęs iš vasarvidžio dyvino laiko juostą.
arba
Išaudęs iš vasarvidžio laiko dyviną juostą.
o eilėraštis ... mmm, na truputį toks schematiškas, nors gal ir nuoširdus, stipriausia metafora - žvilgsniu lydai asfaltą, o visa kita - kasdienybės gražus popsas, nieko blogo ... 3+