Šviesotamsos

šičia būta audros ir dabar dar galėtum pajusti –
nuo širdžių greit nusilupa žievės sakytum savaime
ir praeina akimirka mūsų vadinama laime
prisimink kaip šviesotamsoj nuolat tai lijo tai pustė

arba nieko nevyko rugsėjis atrodė apniuko
o ant spalių krūvos mudu radom pasenusį spalį
revoliucijos baigtos lietus pirmą kraują nuvalė
nuo garuojančio šilto paklaikusio gyvulio snukio

nuo pirmųjų šalnų ir Baltušio laikų piemenukų
kurie šildėsi kojas basas vos į mėšlą įbridę
nusiminę žiūrėjo kad gervės atideda skrydį
šviesą nešančiam angelui ratą virš miško apsukus

nežinau kur pradžia bet tikiu kad pradžioj buvo žodis
tiktai jo nebylys dar ilgai negalėjo ištarti
pradžioje buvo žiedas praskleidusiam lauko papartį
ar tai melas ar ne šito niekas dabar neįrodys

kas belieka daugiau plagijuojant pasaulį kas kartą
tik todėl kad gražu kad jis šitoks netobulas esti
ten kur brolis kvailys bando kvailį į protą atvesti
ir žilvičio šaka supa mėnesį naktį pakartą

supas viskas aplink juk dabar net galėtum pajusti
nuo širdžių nusilupusios žievės voliojasi šičia
baltos tošys beržų kad šį sykį tave aprašyčiau
vaizdingiau nei tą metą kai lijo kasdieną ir pustė