...

Kažin kelis
dar vakarus, o gal mėnesius darganai
laikytis pakaks jėgų? Slėpsis už jos geležinkelis,
lango stiklas, dar anai

vasarai skolingas, nepajėgs nei
spalvas perkošti nei įsiskverbti švaros tylai
padėti pašalinti tylai rėksnei,
esančiai nuolatos per arti, lai

galiausiai bus pripažinta –
šis metas yra broliai miegantys,
kiek dar dienų – dešimt, šimtą –
peizažas-akmuo, žinia-viena antis

mes-išsiskaidymas neturės to,
kas panašu į poilsį,
kas panašu į priežastį ieškoti Everesto,
kai aplink lygumos pasekmių, kol visi

mes tik viena iš jų, vadinasi, lyguma tu
taip pat, todėl tavyje lengva žvalgytis,
lengva laukti kometų,
lengva vengti nuosprendžių, kurie per ilgi ties 
                     
nusikaltimais nepradėtais, o
ir priežastys jiems dar nesugalvotos,
nerasta tikro aštrumo prietaiso,
nesuderintos kvotos,


ir tuomet metas taps palankus atsirasti įdubai,
nes laikas juk smukdo net ir plokštumas,
o lyginant su kalnais – dvigubai,
pribraukytų lapų pluoštu mus

atrodys į vėjo gūsį išsviedžia
nuo skardžio, mus
į laiką visiškai šviežią –
rėkiančius lyg skerdžiamus.