Mirtis Venecijoj

gali dar pajust tavo sapną nuplukdžiusią upę
kiekvieną jos tvinksnį. Venecijos venų gondolos
nunyra į tamsą ir niekam daugiau neberūpi
rūdijanti meilė vilties alimentai ir skolos

jau žydi vanduo teka srutos prie miesto kloakų
irkluojantis senis vėl plėšia balsu „Sole mio“
nors viskas čia stovi tik laikas pro šalį virš teka
ir kūnas tirštoj tamsoje dar savęs tebebijo

šis miestas atrodo per mažas per siauras paklysti
gali prisimerkti vanduo per seklus ir per drumstas
sunku net atskirti tikėjimą ir išdavystę
kada ant širdies tykiai sutrupa nerimo grumstas

kankinkim save jeigu nori naktim nemiegotom
šaltom lovos pusėm kur kūnas vėl kūno neranda
kai toliuos Orfėjas sugroja ne arfa bet grotom
prieš žėrinčią aušrą ir atvirą dangų kaip randą

vanduo čia kitoks – čia per greitai nuskęsta monetos
net tas paprotys taip ir lieka – be teisės sugrįžti
kiekvienas praeivis čia lūpų dažais pažymėtas
paveikslai ir freskos tėra tik gudri šventvagystė

šį vaizdą pagyvina paukščiai basi ir nešvarūs 
bangelės triukšmingo ir pilno šviesų vaporetto
ramiai užsimokam už kambarį nakčiai dar parai
nors rodosi čia visą amžių praleisti norėtum

prieš laiko tėkmes pasroviui tykiai plaukt nemokėję
prie lauko staliuko žieduojame baltą akaciją
senojoj kavinėj sunku prisikviest padavėją
kuri dar žinotų ką reiškia mors ultima ratio