žvilgsniu krapštau šį dangų tarsi šašą
vaikystę apsitraukusią pelėsiu
mėnulio balkšvas sūrmaišis dar laša
prie vakarienės stalo sėdint dviese
o vaško gelsvos ašaros vis ritas
ne nuo manęs – nuo lango stiklo skruosto
tiršta tamsa bet jau alsuoja rytas
ir pats žvaigždes lyg prakaitą nušluosto
šiurkštokas delnas palytėjęs kaktą
savin sugėręs nebūtį kaip lašą
tik vieno žodžio iš tavęs užtektų
tik vieno žvilgsnio bet vis tiek per maža
nešioju savo atmintį kaip žaizdą
kuri taip ir nespėjo užsiverti
ten ne manęs būties paviršiais žaista
man per sunku suvokti laiko vertę
taip norisi aštresnio vėjo gūsio
prie namo žolę guldančio ant menčių
taip norisi prisiekti kad dar būsiu
su tais kurie ir myli ir nekenčia
tuo pat metu ir taip yra įmanoma
ne savo kailio niekad nedėvėsiu
paglostyk mano šunišką gyvenimą
išvertę odą išsistaukim dviese
kaip tie mėnuliai staugiantys į vilką
kai aš prašiau daugiau nei buvo duota
mane kaip auką čia nasruos atvilko
į baltavilnio avinėlio puotą
kur avinėlis pjauna avinėlį
kur mėnesėlis pučia savo ragą
aš iš pėdos ne vandenį juk gėriau
ir ne vanduo dabar burnoj man dega
ir nerašau šių žodžių – patys staugia
ir patys man per smilkinius išeina
tuščiam pasauly vieniši užaugę
už Abelį labiau mylėję Kainą