***

Tavo odos plaukeliais
slenkantis šešėlis
iš vasaros, kai praradai
naivų tikėjimą
sukūrė pasaulį
be sienų –
Dykuma...

Per viešbučio dangoraižyje langą
saulė ta pati
kaip ir mano kieme,
kuriame kariauju
su skruzdėlėmis ir piktžolėmis,
nes negaliu susitaikyti.

Laikas vašku užantspaudavo
medinio Dievo karsto dangtį,
kad susitiktumėm nebūtyje,
nes tavo dykumoje
neliko vietos
mano kiemo skruzdėlėms.