išpažintis

neišeinu dar
dar pabūsiu
dar tūkstančių tau žodžių nesakiau
nuo jų gausos atrodo tuoj uždusiu
gėla neišsakyta užspringau

klausau savęs
girdžiu, ko nenorėjau
girdėt...
atrodė šitaip bus lengviau
ką taip aštriai
taip veriamai skaudėjo
ką taip ilgai net nuo savęs slėpiau

tu vėl savoj migloj
ir žvilgsny tuštuma
joje tavęs seniai jau nematau
bet sau kasdien kartoju
juk tu gi tas
kurį aš taip mylėjau
kuriuo tikėjau
laukiau
... pavargau...

lyg šaltis kausto neviltis
ji kaip lemtis artėja
ir likusio mums kelio vis mažiau
kantrybės aukuran
visas aukas sudėjau
visų dievų malonės maldavau
sakyk dangau
ir kuo tau nusidėjau
kad po užkrautu kryžium palinkau

aš neišeisiu dar
pabūsiu dar truputį
savim pridengsiu kančią
dar jėgų radau
iš paskutinių
jam ištiesiu ranką
sakyk, dangau, ar šitaip bus geriau
                  ---------------
... o taip sunku,
jog, regis, mirt lengviau...