Dienoraštis atsivertė pabūti
Išsenka mūzos.
Ir jau ne taip svarbu,
kad kas diena smarkiau kurtokas.
Na, žinoma, girdžiu, jaučiu,
bet supratimai
nepaklūsta iki dugno atsiverti,
nors aplinka tokia, kad
į bet ką beatsiremčiau
žinau – tai dėl manęs,
kad neskubėčiau išsitrint iš raidės -
dar vis rikiuotėje
dar vis kareivis,...
Nors jau seniai žinau,
kaip uždengia mane kapu,
o aš lig paskutinės kibirkštėlės
(iš paskutinės žvakės) vis linkėsiu
kad bent iki mirties
jums gera būtų taip
kad gal ir Dievo nereikėtų
O man?
Dienoraštis atsivertė pabūti.
Kiek leista bus, apvaikščiosiu visur,
apvaikščiosiu visus


Pranas







