Tu išejai...
Užvėrei tyliai tu duris į šį pasaulį
Jaučiu tave šalia savęs visa širdim
Davei man galimybę gyventi po šia saule
Ir žinojimą, kad tu mane girdi.
Girdi mane...
Kai aš tave širdim šaukiu, šaukiu širdim
Suklupus prie vaikystės vartų
Neišskyrė mūsų nei laikas, nei tava mirtis
Leisk prisiglausti prie tavęs dar milijoną kartų...
Ar girdi?
Kaip gervės skrenda, Mama
Kai vėl vaikystės aš takais brendu
Kad ant kelių prieš tave suklupt ir liepom šlamant
Paprašyti atleidimo aš kartu su gervėmis skrendu.
Atleisk man, Mama
Kad nemokėjau aš dukra tau būti
Prie židinio, kurį tu motiniška meile kūrenai
Leisk man vėl sušildyt širdį ir vėl su tavim pabūti
Nors is židinio teliko vien tik pelenai.
Leisk man, Mama
Nuo tavo skruostų ašaras nubraukt
Sugrubusias tavas rankas paliesti lūpom
Padovanojai man gyvybę, as dėkoju tau
Prieš tave, lyg prieš altorių klūpau.
Atleisk man, Mama
Kad nemokėjau išsakyti
Kaip myliu, kaip ilgiuos tavęs ir kaip bijau tave prarast
Prie kelio rymant liepom ašaras tu liejai
Kai žydinys namų pradejo gest.
Tu išėjai...
Tu palikai, lyg angelas man pėdsakus sniege
Kad rasčiau taką kaip atgal sugrįžti
Išmokt mylėt gyvenimą, mylėt tave
Nors užžėlė jau visi takai vaikystės.