Rašyk
Eilės (72015)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10304)
Vaikams (2495)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Pranas Pranas

Sugestyvus dienoraštis – 11;

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Kukavo gegulė daugkart, daugkart 

  Atsibudau, bet...
  Gal taip nederėtų sakyti – „atsibudau“? Jaučiausi gerai, geriau negu tikėjausi, tik vis nesilioviau  klausinėti: negi? negi?..
Klausinėjau savęs ir  buvo taip paprasta, natūralu, kasdieniška, kad negebėjau patikėti, kad atėjau į dienoraštį. Atėjau visu ūgiu. Atėjau taip lyg po daug metų būčiau sugrįžęs prie gimtinės durų, kurias atidarius į regėjimą susprūdo pažįstamas peizažas. Ir ne tik. Į kurią pusę žvelgi, vietovaizdis vilnija toliau, vis toliau, bet taip, kad jauti, žinai, jog jis tavęs nepalieka ir nepaliks, nes tai esminė tokios jo būtovės paskirtis. Labai greitai supranti, kaip nepadoru net mintyse ištarti, kad, girdi, „į regėjimą susprūdo pažįstamas peizažas. “
  Ne, ne tik. Tačiau toks pirmas įspūdis. Jis ne tik per  regėjimą, per akis; tokia panorama per visa savijauta, kuri mįslinga, nesuvokta. Lyg būtum nuogas. Ačiū diev, kad dar ne karalius.
- O kas? O kas?
- Ar aš? - teiraujuosi pats savęs ir pykteliu, kad negi  dėl to reikėję ateiti į dienoraštį. Kalbėtis su savimi ir  be jo gebėdavau. Bet ne, ne... ne su savimi, nes tuoj pat o! Viešpatie, kaip jautriai, beveik šalia užkukavo gegulė. Ir kartą, ir kitą, kad, praėjus laikui, jau ir be jos  badau pagiedoti, tačiau prieš  akis vis tas pats laikas, pasižymėjęs  kalendoriuose kaip V - 31 (gegužės mėnesio paskutinioji diena)

... kukavo gegutė daugkart, daugkart,
prikukavo jau tiek,
kad išties
sunku panešioti,
bet vis tiek
kukuoki, raiboji.
Pavasaris baigėsi vėl
Ačiū Die, kad gražiai,
taip šventai nusiteikęs girdžiu
lyg keleivio kryželį ne Aš
o kažkas, nužegnotas džiugia lemtimi,
neša jį už mane,
o kartu ir  - mane
man palikdamas darbą – šypsotis.

Klausau gegutės ir atsimenu, žinau, kad taip arti manęs ji niekuomet nekukavusi. Sakyčiau, kad nesu prietaringas  ir pasakomis, kaip jau anksčiau esu taręs, netikiu. Tačiau tingiu - netingiu, bet neretai  verčiuosi žiūrėti  į dangų ir pamatyti tai, ko neturėtų būti. Taip nuo tada, kai ten, danguose, pirmą kartą pamačiau, kaip atrodanti susprogusi atominė bomba. Tuomet, matydamas tokį reginį, pasižymėjau, parašydamas:
  „Matau atominės bombos sprogimą. Toks debesis Vakarų pusėn pakibo, kad ir pagal spalvas, ir pagal visą iš informacijų žinoma supratimą, pasimato kaip atominis sprogimas. Neįtikėtina!
  Ilgai žiūrėjau. Gražu. Net ir primiršęs, kad Lietuvoje laukiame krepšininkų pergalės Lenkijos Vroclave prieš turkus. Tik pergalės! O pats asmeniškai pamaniau, kad jeigu  atsitiktų priešingai tuomet reikėtų manyti, kad atominis sprogimas tikras. “
Kažkodėl nesinorėjo manyti, kad taip galėtų atsitikti, todėl ir laiko negalėjau. Žiūrėjau ir apgailestavau, kad užmečiau savo fotografavimus, Deja,  sprogimas  buvo tikras, o kitą dieną driokstelėjo ir antras atominis. Pralaimėjusius turkams 8 taškų skirtumu, Lietuvos krepšininkams kailį dar skaudžiau išpėrė Lenkijos rinktinė 75: 86.
  - Po vakarykščio atominio šiandien dar vienas. Ir  abu tikri. Kažkokiam eilėraštyje rašiau: „... neduok išgyventi“... - girdžiu kaip iš 2009 metų rugsėjo sudejavo rašytoja ir poetė Dalija Kiliesienė. 
  - Iš 2009?...
  - Iš ten, iš ten, vykstant Lenkijoje 36 vyrų Europos  krepšinio čempionatui, - atsiliepiu neabejodamas ir jaučiu, kad apie anas savo nuotaikas ir užgriuvusią tikrovę galėčiau  šnektelėti netgi daugiau.
- Susimilk,  Pranuci, susimilk ir nekankink mūsų atsiminimais. Mums, dienoraščio asaboms, (asmenims,  gyventojams) praeities reikalai įgrisę iki gyvo kaulo. Būname laimingi, kai pas mus ateinama  tiesiog iš  gyvenimo ir, beje, kuo šviežesnio. Taip sakant, ateinama iš nūdienos.  Tačiau, dabar,  labas, Pranuci. Apsiprask bent kiek su erdvėmis, pasidairyk, pasmalsauk. Manau, kad pradžioje tai bus smalsu, bet, sakau,  pradžioje, tik pradžioje.
  - Tai kad jau smalsu.
  - Puiku. Ir, regis, skubi pasakyti, kad  mane  iš balso ir kalbos pažįsti. Neabejok. O štai linkėjimai tau  uo dar  geresnių  pažįstamų -  nuo proEzijos Turėtum  išgirsti... Na?
  -  Atrodo, kad.. Na taip, taip, girdžiu.,.

Kartais jaučiu,
Kad turėčiau tylėti
Nes ten, tyloje.
bręsta mintys  ir žemuogės noksta.
Auga žmogus ir plėtojasi AŠ.
Kaip plėtojasi?
Pasakykite, žmonės.
Laiko  daug  jau,
kai iš begalybės sugrįžęs
Namų nerandu,
Ir nėra, kaip patylėti
Žemuogėlės sunokę,
kad belieka į burną  įdėti
ir patikėti
kad ir žvakei pašviesti
vaško pritrūksta... 

- Viskas?
- Ne. Dar datą perskaityk . 
- Aha. Gegužės 31-oji Nesunku, beje, įsiminti. Tai  diena kai motina paskutinį kartą paskui save uždarė duris

... kukavo gegulė daugkart, daugkart,
pavasaris  baigiasi vėl.
Neužpyki, raiboji,
jei taip atsitiktų,
kad kitą kartą
neišgirsčiau tavęs.
2019-05-31
2019-06-03 14:58
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-06-03 23:00
Luiza Šarlotė
Paskaitau Pranucio kūrybą ir taip ramu, gera pasidaro. Girdėjau ir aš šiemet gegutę kukuojant, kaip tyčia, nė cento kišenėje neturėjau. Dar bandžiau metus skaičiuoti, bet paskui numojau ranka, juk ne tiek ir svarbu, kiek jų iškukuos. Džiaukimės, gyvenkime šia diena. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-06-03 18:28
warwa
anavarniška.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-06-03 17:28
_Ana_Brada_
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-06-03 17:20
varna
5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-06-03 17:14
warwa
0.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą