Aikš

Sanas abrozas, pieno skleinyčia,
Atėjai tu ir vėl ca netyčia,
Dar ne rozų žibės tavo akys,
Lyg kaštonų negęstancos žvakės.

Mano mylimas, brangus žmoguci,
Neišaik, dar pabūk nor trupucį,
Vėlumoj, sutemoj būkim dzviese,
Bus gerai mum rozu patyliecie.

Mislys gvoltum aplais mano galvų,
Keis alyvos sodi savo spalvų,
Vėl mainysis ir nakcys ir dzienos,
Po skliautu verks nakcis mėnasienos.

Tau aš rankų tep cykiai išciesiu,
Kap gerai, kad nakcy esam dzviese,
Kad sapnuose mus obelys lanko,
Aikš, išciesk savo rankų.



Paskutiniu metu mąstau savo gimtu dzūkišku tarmi.