mėginimai

ji klausos manęs patylykiais
kaip žiedas bitės
kaip sniegas kalnų
kartais būnu aš juodas
kaip mintys Rojaus
pamirštų obuolių
skauda labiausiai tada
kai netyčia it ežio dygliais
prisilietus praduriu
balionėlį pilną svajų
dar kraupiau
kai ji ašaras lieja
o aš nežinau
kaip padėti
jai iš savęs nepabėgt
miegodama būna
krupčioja lovos kamputy
o aš lyg apsėstas stebiu
taip jauku pasidaro
kai mėnesiena paglosto
jos lūpų kamputį
ir žinau
vis dar gyva
nes murkia it
mažas kačiukas
ji klausos manęs
kaip šaligatviai lietui pražydus
kaip brailio raštu parašytas
garsiai neištartas žodis
viskas taip nesuprantamai
kartais būna keblu
it papasakot sapną
pabudus
ji kartais kalba
o aš patylėt negaliu
ir liūdna kartu
ji moka klausytis
o aš tik mėginu