tyliai dejuodamas šnarėjo vanduo
čiulbėjo savimi patenkintas paukštis
neaprėpiamą lapiją sučiažino vėjas
toli kelyje aksominiu bičių balsu dūzgė sunkvežimis
o mano mintyse pynėsi voratinklinės gijos
aklinas pienių geltonis priminė prarastas nemigos naktis
retkarčiais klaidinamas skubrių tarsi sumeluotų sapnų
išsivadėjančių už žemuogių pievelės
atsakyk atsakyk atsakyk
kuris takas veda į mūsų priebėgą
kažkada klajojant atrastą nesumeluotame tikrume
vakaro kuždesiams prasismelkiant į bežadę tylą
tik painiame vorų gyvenime išliko neįmintos paslaptys