apakęs

Po kojom smenga grindys -
lyg iš smėlio... Pasaulis skilo,
džiaugsmo bokštai griuvo.
aš išeinu -
metalu skamba balsas,
sukrūpčioja pečiai,
gerklėj išdžiuvo.

Ištirpo tai, ką lipdėm tarsi bitės korį -
kvėpavom  kuo abu
lyg vienas kūnas,
kai žarstėm laimę
jausmo nestokoję -
atrodė, amžinai taip būna.

Kaip kirvis kerta frazės.
Kapotos, išgaląstos
lyg skustuvas.
Į gyvą skausmą sminga
šaltais smūgiais,
ir, regis, praeities
išties nebuvo.

Tik klausdamos už ką
sustingsta lūpos,
tiktai kodėl
vis šauks padėrę akys...

--- prie uždarytų durų
nuoskauda suklupus,
melsis už tą,
kurs aistroje apakęs.