...

Aš jums papasakosiu vieną
ir ne daugiau o tiktai vieną
dalyką apie savo veną,
kurioj kažkas blogai srovena,
joje kažkas nekaip gyvena,
joje kažkas augina šviną,
pamiršo vyną,
viskas tapo sena,
jis taip stekena savo geną,
jis, tas kažkas, įsivaizduoja kūną
kaip juodai baltą tylų kiną,
kur pabaigų tiesiog nebūna,
nes pabaigos tiesiog kankina,
nes pabaigos didoka kaina,
o ji juk panaši į kuiną,
kuris dar eina, o paskui... na
tik velkasi lėtai per kaimą,
tasai kažkas pumpuoja pieną,
o tai tik drumsčia pieno liūną,
jis jaučia, jog jau metas veną
išlaisvinti – joje per liūdna,
tegul atslūgsta, tampa plyna,
tegul atrodo viskas plona,
te vynas nugali pelyną,
o bokštai meta Babiloną.