Mintis

Mintis kaip balerina
įsisuka spirale į grindinį,
lyg inkaru į žemę įsminga,
o kildama ištraukia pusę kontinento –
augaliją ir užprogramuotas gyvybes,
tūnančias šaknyse,
kad jas atrištų.

Kai mintis ilsisi ant debesies,
plaukiančio lapuočių viršūnėmis,  
mato lėtai krintančius debesų kadilakus,
išsiliejančius gyvsidabriu į gatvių asfaltą
stingstančiomis figūromis,
kurios kas sekundę grūmiasi
dėl žemės ir vandens.

Mintis punktyrais teka į pakilimo taką,
šviesos greičiu įsibėgėjusi ji lenkia save,
o ilsėdamasi po dienos darbų keliauja
po nežinomus miestus
susirinkti atsakymų
iš pasėlių, alsuojančių sodruma
savo gyvybės.

Ji keičia neuronų konfigūracijas,
šoka druidų horoskopų plazmoje,
rišančioje medžius dnr grandinėse,
kuriomis esam klampinami
nepaneigiama esybe;  
niekas negali geriau viską išsaugoti
ar sunaikinti kaip ji.

Mintis auga kasdienybėmis,
miršta rutinos dulkėse ir iš naujo,
su audra sudariusi sandėrį,
formuoja vandenynus ir sukuria orą,
įkvepiantį ir dusinantį
Munko šauksmą.

Ji viską verčia ugnimi,
kaip Šyva, šokantis aplink žemę
sumėto planetas į krematoriumus,
taip mintis raudonais horizontais
apsiriša riešą darbotvarkės priminimui
apie smegenų skalpelį
Žemės pjūviui.