Alatas (1 d.)

Buvo jau vėlus laikas. Vyriškis ėjo seno parko taku, užsimetęs pilkos spalvos striukę. Akys lakstė į šalis, niekur neužkliūdamos, veidas buvo persikreipęs iš pykčio. Kerštas, kerštas, kerštas...
„ Pasijuoksiu iš tavęs, tegul visi žino... Niekada neatleisiu. Surinkau pakankamai daug duomenų. Taip pažeminsiu, kad bėgsi iš Lietuvos... “ – nenumaldomas pyktis užliejo visą kūną, prasidėjo kairiojo skruosto neuralginiai traukuliai.
Bet jis nekreipė į tai jokio dėmesio. Perėjo parką, pasuko links senojo apleisto sodo ir susiradęs nukirsto medžio kelmą, atsisėdo. Išsiėmė cigaretes ir užsirūkęs susimąstė.
„Toks šūdinas mano gyvenimas. Kodėl taip susiklostė? “ – prisiminė savo šviesią vaikystę, kai dar gyveno su mama, kaip lankė mokyklą mažame Lietuvos miestelyje. Prisiminė ir pirmąją savo meilę.
„ Niekada nebegrįš tie laikai. Taip seniai buvo... Šiemet persiritau per Kristaus amžių. Ir ką? Nei draugų, nei meilės, tik karti neapykanta visiems, prie ko prisiliečiu. Gal užkalbėtas? “
Prisiminė kaip tėvas kiekvieną penktadienį grįždavo iš darbo gerokai išgėręs, kaip mušdavo mamą, numetęs ant grindų ją prievartaudavo. Ir visai nesvarbu, kad visą tai matė jo vienintelis sūnus.
„Taip ir augau. Ir dabar tėvas su manimi. Po mamos mirties pasikeitė. Pasidarė tylus, mažai šneka. Matyt griaužia sąžinė, juk po eilinio sumušimo ji mirė ligoninėje taip ir neatgavusi sąmonės. Tėvas išsisuko nuo bausmės, prigąsdino mane, liepė sakyti, kad pati pargriuvo nuo laiptų ir trenkėsi galva į apačioje sudėtą plytų krūvą. Patikėjo. Tik po kurio laiko išvažiavome į kitą miestą, kur mūsų niekas nepažinojo, niekas jo nevadino žmogžudžiu. Dabar net gerti nustojo. Kartais žiūriu į jį ir galvoju – koks aš panašus... Irgi užpuola pykčio priepuoliai, kartais norisi taip prisigerti, daužyti viską, kas pasitaiko po ranka, bet man trūksta drąsos. Su vyrais muštis negaliu, per silpnas fiziškai, draugų neturiu, tai visą pyktį išlieju ant moterų. Nekenčiu jų. Kai išjuokiu, pažeminu, pasidaro lengviau ir atrodo man, kad aš visą galintis vyras, pilnas jėgų, pakilęs virš eilinių žmonių. Aš karalius. “
Alatas pajuto deginantį karštį ir numetė nudegusią cigaretę. Laikas bėgo, bet jis nesijudino iš vietos. Kerštas... Kerštas... Kerštas...
„ Stop, reikia nusiraminti ir sukurti planą. Ką turiu apie tą kalę? Įrašus, kai pasakojo man apie savo gyvenimą, kaip ją dvylikos metų prievartavo patėvis ir motina iš pavydo jai, išmetė iš namų. Visą savaitę gyveno gatvėje. Labai norėjo pas močiutę, bet nežinojo kur gyvena. Paskutinį kartą matė ją kai jai buvo penkeri. Tik prisiminė – už Šiaulių. Prisiminė, kad dažnai sakydavo – Saulės miestas. Daugiau nieko. Gerai, kad klasės auklėtoja pasirūpino. Toliau augo vaikų namuose. Durna, patikėjo mano jausmais, bet vengė artumo. O man taip norėjosi sekso. Nedavė ta kalė. Nedavė. Už tai dabar atsiimsi. “
Patekėjo delčia. Lėtai slinko laikas. Senoje kriaušėje tiesiai virš galvos išgirdo pelėdos ūkavimus.
Pamažu planas ėmė ryškėti. Nuspręsta. Ir prasidėjo įvykiai...
„ Pradėsiu nuo prievartavimo scenos, kai tai kalei patėvis praskėtė kojas ir su pasimėgavimu įgrūdo savo daikčiuką... net man kažkas pajudėjo. Turėjau vieną bobą, bet kai sugulėm ir priartėjom prie reikalo, niekas nesigavo. Matyt ir man reikia grubumo, jėgos ir prievartos... Tegul visi žino, tu šliundra! “
Internete susirado svetainę kur kalė skelbė savo kūrybą. Patiko eilėraščiai. Pasirodo – lyrikė...
„Na tai pradėsiu... Pasijuoksiu iš svajonių... Po vienu eilėraščiu parašiau, nesvajok, nes tu šliundra, ten, tavo viduje įvairių vyrų spermos kariauja už vietą patėvio paruoštame guolyje. Ir ką į tai? Net nesuprato, kad tai aš parašiau. Pasiguodė man. Rašytoja... Trenkiau jai į snukį, pagriebiau už papų ir pargrioviau į žolę, nuplėšiau rūbus, bet vėl nieko neišėjo. Prakeiktos kalės!
Nejaugi impotentas? Negali būti. Juk per savo gyvenimą dar būdamas septyniolikos, buvau su viena ir viskas gavosi. Kas pasikeitė?  Tą naktį prisigėriau ir masturbavausi prieš veidrodį. Deja, vėl... niekas nesigavo. 
O ji? Suprato, kad tai aš parašiau. Bandžiau atsiprašyti, aiškinau, kad tai iš meilės ir pavydo kažkam apie kurį tu rašai. Neatsakė nei į žinutes, nei į skambutį. Tada padariau dar viena žingsnį – pradėjau pats rašyti, nors daugelis iš mano kūrybos juokėsi, bet komentarai kitiems buvo „saldūs“  Įsivaizdavau kaip ją prievartauja, kaip ji ginasi ir rašiau toliau, net tikrą jos vardą užrašiau. Taip truko apie pusmetį. Paskui ji išėjo, dingo. Nežinau kur dabar. Gal išvyko iš Lietuvos? Neseniai gavau laišką iš nežinomo asmens, kur buvo nuoroda į sekso svetainę. O Dieve, buvau nufilmuotas kaip masturbuojuosi priešais veidrodį. Grasino paviešinti vardą ir adresą, kad mane susirastų kam reikia. Įkliuvau.
Kerštas, kerštas, kerštas... Dabar man keršija. Matyt ir aš būsiu priverstas dingti. Ir ką daryti?