Rašyk
Eilės (71923)
Fantastika (2155)
Esė (1687)
Proza (10306)
Vaikams (2453)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Tylus, nedrąsus beldimas. Praplėšiu akis. Dar tik septinta valanda ryto. Tingiai išropoju iš lovos, apgraibomis susirandu jau nunešiotą, nuo skalbimo išblukusį chalatą. Nušlepsiu prie durų, įkišu raktą į spyną ir porą kartų pasuku į kairę pusę. Atidarius duris matau stovintį Joną.
- Labas rytas, - taria jis.
- Labas labas, - skubiai pasisveikinu ir susisupu į chalatą. Kaimynas nedrąsiai trypčioja prie durų. Rankos mostu pakviečiu jį į vidų.
- Tai ko toks ankstyvas? - klausiu siekdama poros puodelių su ramunėmis.
- Aš su tokia žinia atėjau. - nedrąsiai taria man dedant puodelius ant stalo. – šiąnakt mirė Violeta.
Net nepajutau kaip sudrebėjo ranka dedanti ant stalo arbatos pakelį. Violeta juk mano artimiausia kaimynė. Praktiškai vienintelė tikra draugė šiame kaime.
- Dieve mano, nuo ko? - kojos pačios sulinko ir aš šleptelėjau ant virtuvinės kėdės.
- Sako, kad infarktas. Apie antrą valandą mirė.
„Štai dėl ko taip staugė kaimo šunys“ – spėjo šmėstelėti mintis.
- Kada šermenys? Reiktų nueiti.
- Šiandien, po pietų.
- Bet taip staigiai.. – palingavau galva.
- Amžius, Marija, amžius. – Tarstelėjo Jonas, - na, eisiu jau. Ir taip jau sutrukdžiau tave.
Atsistojo, pasiėmė savo kepurę ir padėkojęs už arbatą išėjo. Trinkteli durys ir mano namuose įsivyrauja tyla. Girdisi tik mano alsavimas ir laikrodžio tiksėjimas. Sunkiai atsistojau ir perbraukiau ranka savo skruostą. Pastarasis buvo drėgnas nuo ašarų.

Šukuoju savo žilus plaukus prieš veidrodį ir žiūriu į senatvės išblukintas žalsvas akis. Surišus plaukus į kuodą atsidarau spintą ir išsitraukiu savo juodą skraistę. Trumpai žvilgteliu į veidrodį ir išskubu iš namų.
Šarvojimo salėje mažai žmonių. Žvilgteliu į karstą. Jame taikiai rankas sudėjusi Violeta miega amžinu miegu. Akyse pradeda kauptis ašaros. Pamerkiu savo atneštas gėles baltoje vazoje, pastatytoje prie karsto. Apkabinu jos dukrą ir tarsteliu „Užjaučiu“. Tada atsisėdu antroje eilėje. Galva pilna lakstančių prisiminimų susijusių su mano gera drauge. Akys nukrypsta link jos dukros: paakiai pajuodę, pačios akys užtinusios nuo verkimo. Sugniaužiu rankoje medžiaginę, pakalnutėmis siuvinėtą nosinę. Miršta mūsų kaimas. Žmonės kaip medžių lapai pakirsti pirmų šalnų krenta vienas po kito. Pirma Kavaliauskienė, tada Petrauskas, po to dar keli vieniši seni žmonės, Violeta. Įdomu, kada mano eilė? Vis dėlto, vietoj Violetos galėjo paimti mane. Neturiu nei vyro, nei vaikų. Visą gyvenimą viena... Turėjau karvutę – nugaišo. Turėjau šunį – papjovė lapė. Atrodo, taip sutverta, kad vis likčiau visiškai viena. Bėgant laikui išmokau nebebijoti gyventi viena, nebebijau ir mirties. Tik nenoriu mirti besikankinant. Daugiau nieko.
Pabuvau dar pusvalandį ir pagedėjus Violetos pakilau eiti. Išėjus iš patalpos kilstelėjau galvą į dangų. Jis toks juodas... Skubu namo kaip tik galėdama. Vos įžengus į vidų trenkia žaibas. Viskas aplinkui nutilo, tolumoje girdžiu griaustinį. Nekreipiu dėmesio į audrą ir pasidarau puodelį stiprios kavos. Kažkur paširdžiuose šiek tiek badosi dieglys. Nekreipiu dėmesio ir į tai. Toks jau amžius, kai kiekvieną dieną vis kitoj vietoj skauda.
Kol siurbčioju juodą kavą, praeina audra. Nuvargusi po visų vaikščiojimų, nuplaunu savo raukšlėtą veidą šaltu vandeniu ir pasikloju lovą. Apimta dviprasmiškų minčių, apsupta graudžių prisiminimų negreit užmiegu.

Rytą atsikeliu nuo stiprių skausmų kairėje krūtinės pusėje. Atrodo lyg badytų su smeigtukais. Ignoruoju tai ir žengiu į virtuvę. Rankos taip dreba, kad pilant vandenį į puodelį pusę jo išlieju ant baltos staltiesės. Kaktą pila šaltas prakaitas. Prisėdu ant raudono fotelio. Prispaudžiu dešinę ranką prie širdies ir giliai kvėpuodama bandau suvokti skausmo priežastį. Dar niekada nebuvo taip blogai. Bandau stotis su krūtinę veriančiu skausmu. Žinau, kad viršutinėje virtuvės spintelėje turiu lašų nuo širdies priepuolių. Slinkdama pasieniais judu link virtuvės. Vargais negalais randu tuos prakeiktus lašus. Lašant paskutiniams lašeliams, kad susidarytų pakankama dozė, smeigtukai virsta virbalais. Nuo skausmo akis užlieja tamsa, prarandu pusiausvyrą ir krentu ant žemės. Dar spėju išgirsti kaip ranka užkliudytas puodelis nukrenta ir sudūžta. Skausmas surakina dar tvirčiau. Netgi įkvepiant dilgčioja. Skaičiuoju savo paskutines sekundes. Mirtis ateina tyliai. Tyliai atėjus staigiai apkabina ir atima gyvybę. Skausmas pasiekia aukščiausią tašką. Kas toliau? Toliau nieko. Visiška tamsa ir jokių pojūčių.
Išėjau.
2019-05-08 21:36
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-09 18:59
Nuar
Istorija apie laiką, kai jau nebegali kontroliuoti savo gyvenimo. Įtaigiai parašyta.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-09 13:21
Atėja
rodospaprasta, bet tikrai jausminga istorija, man patiko 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-09 09:46
April is the cruellest month
tylus beldimas želia!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-09 01:55
NYda
geras kūrinys
ne diletantiškas

nuteikiantis
dar yra neužbaigtų darbų
bet vis gi
kada?
mintis
tyliai tyliai
kad niekas neišgirstų
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-08 23:25
ONYX
Vot eigu rašatia po vėną ystoriją y savaitė ar niat kas kialios dėnos - viartinsiu vysai kytaip. A eigu norytia pastiabiejimų - tomet p}rašikitia papildamai )
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą