augu

visą gyvenimą tamsoje
tik akys į šviesą
auga
mano minčių kebliose
vietovėse kur niekas
negali įpulti
nebent laukas
giria kregždė
esu vienas
iš tikrųjų
visą gyvenimą
po truputį sau tampu
savas
net ta kuri turi
raktus nuo mūsų buto
nuo mano širdies
pasilieka už durų
it tik pro tarpelį
gali pažbelgti
į mūsų tylą
į tuštumą
liečiu ją virpančiais
pirštais kaskartą
vis kitoks
vis virtuoziškiau
tačiau aš
po akimirkos
jau kitas aš
augu