apolitikas

briliantine žaluma išteptas rabino sūnus
vis bandau jį sugaut abiem rankom
išslysta anas šauna į lubas jam
pramušus skylę kaklas užstringa
veidas nuklotas įvairiausiais pedsakais
mėgina verkti bet ne vėl
batas į veidą

žali pėdsakai nukloja grindinį niekam
ne motais noriu
lyties pasekoje tapti nužudytu indėnu
čiabuviu deginamu vandens

gulėk man ant kelių jauti?
masažuoju nykščiais smilkinius skruostus smiliais

tai turbūt tik mano galvoje prasidėjo
karas mes nusisukam
realybės vengimo vardan bjaurybė
vejasi ir nepaspruksi

nebent vejaraupius pakeistume raupais
o vėją uždarytum į butelį
ar visą butą langai
užtrenkti baladotų lopšinę
ašarai stringančiai ūsuose
snargliui įtraukiamam atgal nosin
ir pasirinkimui nemąstyti

matai – žalia linksma varlytė
straksėdama pasaulį atstato
iš mėlynplaukės sruogų gręžiu sielvartą
taurėn

vaikeli kurio galva viršuj
o kūnas tabaluoja apačioj
kai ištryptas pavargsi dejuot
ir išsišiepsi prie abiejų ausų prikabinęs
po lūpų kamputį

žinosi
mes su tavimi ir tu su
mumis