Tas beprotiškas mūsų etapas,
Kai nevaržomi leidom dienas.
Kai bėgiojom basi per ražienas,
Ir matavom purvo balas.
Kai nebaisūs nei vėjai, nei sniegas.
Kai varveklius čiulpėm skaniai.
Kai ryte vieną akį pramerkę
Mes išbėgdavom laimės keliais.
O drugeliai, žiogai ir rupūžės
Buvo mūsų geriausi draugai.
Kai lietus plovė mus tarsi rūbus
Ir aplinkui dungsėjo žaibai.
Kai tėvai ir seneliai atrodė,
Kaip didžiausi išminčiai, žyniai.
Kai saulėtas vidinis pasaulis
Kasdien švietė beproto ryškiai.
Kai nebuvo minčių apie skausmą.
Kai nebuvo bėdų didelių.
Mes prabėgom šį linksmą etapą.
Prisiminę vėl tampam vaikais.