Pasiliko tik nerimo dienos ir vėjas pietų,
Kai už lango kvepėjo vėsa ir alyvos,
Aš į tavajį glėbį apsvaigus krentu,
Tas alsavimas savas, nurimęs ir gyvas.
Apsisuk tris kartus— aš užbūriau tave,
Tavo kimstantį balsą ir odą šiurkštoką,
Gal nubusim nakty vėl sapne viename,
Kai šviesos spinduliai užkampėliuose šoka.
Vakarykštė diena ir ant lango lašai,
Pažadėjai, žinau, ir svajingai nulijo,
Ko gi dar nežadėto, nebūto prašai,
Gal alsavimo lengvo viendienių lelijų?
Stringa žodžiai, bandau suturėti tave,
Neišeiki prašau į pulsuojantį rytą,
Susitiksim, žinoki, laike kitame,
Kai gegutės kukuos jau pavasarį kitą.
Pavasariškai gražios eilės, bet vėl ritmo netikslumai išmuša sąskambius iš vėžių. Pirmoji eilutė iškrenta iš bendro ritmo konteksto. O tereikia tik dviem taktais sutrumpinti "Liko nerimo dienos ir vėjas pietų". Taip pat keistokai nuskambėjo "alsavimas gyvas". Šįkart meninė raiška silpnesnė, tai 4