gitaros garsai per naktinius laukus
kai žydi obelys
vyšnios ir pienės
sujaudina širdį lyg šauktų į tolį
ir bėgu basa
ir plaikstos plaukai
visai kaip tada
prieš dvidešimt metų
prie jūros pakrantės į baltąjį smėlį
įsirėžė pėdos
ir liko lyg ryto
ištirpo
išbluko
nuo saulės ir vėjo
nuo prarasto laiko
vėl išbudino iš sapno
subėgo šaltiniais
į mano mintis
į ten kur galėjau būti
nutolo saulėtekis
nubloškė į šalį
dar vieną pavasarį
nugalėdamas laikas
juokėsi ir pasiuntė į nežinią
kur keliauti
į viesulais siaučiamą žemę
į svetimą Tėvynę
kur mėnulis kitoks
ir gėlės kitokios
ir lietus kitoks
snaigės užmigusios
ne
tai ne man
grįžtu į rudenį
gal tai budelis
auksiniais lapais
byrančiais ir
užklojančiais ilgesį
o gal su pirmomis snaigėmis
atsivers nugyventa prasmė
šešėliai išbals
šerkšnas uždengs nuogas šakas
ir džiugins
saulėtas rytas
gaivus ir šaltas
tai likimas
mano
tavo
mūsų visų