Nelemta
Per amžius atskirti dangus
su vandenynu kantriai laukia
kol močiutė krėsle supamajam
pagaliau suvynios į kamuoliuką
horizontą
Kinų
Drugelis
įnėręs straubliuką ausin
visas mano paslaptis
iššnabžda
Solip
Įsižiebia ir užsimerkia miesto šviesos
avarija viena kita
ties pravertu langu
aukščiausiam aukšte
namuos pagirių
diriguoju
Agusan
Aš lauksiu
mažytės ašaros ratilo
atplukdančio tenais
kur skirta būti
Utopija
Kartu su cigarečių
netyčia sušluot savo
pelenus