Maloni būsena

Vakar pavyko ištrūkti iš miesto gniaužtų. Su sūnumi iškeliavome kelioms valandoms į dykumą. Nutolome netoli miesto, bet vis tiek jaučiausi toli nuo civilizacijos. Keliavome apleistais keliais. Leidomės kalnų šlaitais. Džiaugiausi matydamas surūktą didybę. Šiuo metu malonu keliauti dykuma, nes ką tik baigėsi liūčių sezonas, todėl nekaršta. Primena pavasarį Lietuvoje. Dykuma šiuo metu žaliuoja. Daug smilgų, panašių į speltos varpas sudygo. Kelias varpas nuskyniau ir suvalgiau. Tai kultūrinių grudų protėviai. Šios kelios valandos pailsino kūną, jaučiuosi sustiprėjęs fiziškai ir psichiškai. Taip pat ši kelionė sustiprino emocinį ryši su sūnumi. Šiuo metu jaučiu neapčiuopiamą, nepaaiškinamą džiaugsmą, nesuprantamą, neapibrėžta protu, pasitenkinimą gyvenimu. Prisiminiau, karaliaus Šlomo posakį: pasakysiu jį apytiksliai: „geriau tik žalumynas ant stalo, bet ramybė ir taika, nei skanėstais padengtas stalas, bet pilnas rūpesčių“. Mano emocinė būsena susitapatino su pavasarine dykuma. Iš vienos pusės, nieko apčiuopiamo nejaučiu, o iš kitos pusės atsivėrė neaprėpiami dvasiniai plotai, pilni ramybės ir taikos. Maloni būsena.