Kas nenyksta
per amžius nakty,
nepraeina be pėdsako jokio,
ką it negandą juodą
kenti,
kai gyvenimas
šaipos ir juokias?
Laimės žirgus
sugaus jau kiti,
ir kiti svaigs nuo muzikos,
šokio,
nors žinai,
kad tik metai
kalti,
klupt ir kilti
per vėtras
jie mokys.
O nuščiuvus klausysi
giesmės,
mintimis tu į praeitį
grįši,
ir širdis
paukšteliu suspurdės
apie amžiną žemėje
ryšį,
tik nustebus
žvaigždelė žiūrės
pro pajuodusio
debesio plyšį.