Lak

šypsena nuo kairiojo šiapusinio
katino skruosto tarsi ką tik pražydęs valerijonas
perėjo į dešinįjį anapusinį ji slepiasi užlindusi
už spintos kaip klaustukas ar nematyta
formulė negana to pelės geriančios
lapės kraują maiše čia pat pamestame
ant grindų sunku iš šios kraugerių pelkės
išbristi dar sunkiau sukurt pasaulį

aš nemirkiau knygų puslapių raudonoje upėje
tačiau nulaižiusi vabzdžių sparnuočių
paliktas dėmes ant veidrodžio kurį pastačiau
prieš tavo veidą

tu nugalėjai visąnakt kankinusį tave sapną
o lapės kailinių skutus sumetei į šulinius
šaukdama

lak sulavandenį rudoji
lak sulavandenį