Įsiklausyk

... kad pas tave nuskrisčiau,
man užtenka tik užmerkti pavargusias akis
ir jau jaučiu, kaip pakyla mano sunki širdis.

Ant senų, surūdijusių svarstyklių, dedu savo žodžius,
rengiuosi tylos drabužius, lyg vakaro sutemas,
tik tiek man tereikia, kad pas tave nuskrisčiau,
savo nulūžusiais kasdienybės sparnais.

Įsiklausyk, gal išgirsi šlamesį už nugaros,
tai mano ilgesio trupiniai byra, prarastomis minutėmis,
lyg aguonų sėklos lieka ant tavo stalo, po pusryčių,
taškai, kurių taip ir nesudėjau tau skirtuose sakiniuose.

Visur kur norėsiu aš būsiu,
nes, kad būčiau su tavimi,
man užtenka užmerkti pavargusias akis,
bet kalbėti neliko laiko ir prasmės, nes senas laikrodis sustojo,
suskaičiavo visą, mums skirtą laiką ir rodyklės nudžiuvo,
tarsi gležni žiedai.

Gėlės, kurių tu man taip ir nepadovanojai,
užaugo ir pavėjui išbarstė save,
kaip aš išbarsčiau gražiausias valandas ir dienas,
nes užsimerkusi buvau su tavimi, tik su tavimi...