Paryčiui

Istorijos nebuvo, tik rasos lašais
Sopėjo vos ne vos atbundanti vienatvė.
Po cirko šventės vakaro - ryškiais dažais -
Sulipusių vokų negalinti atmerkti.
Kiek nejaukiai sutrikusi savam kampe
Nuo vakarykščio šurmulio gausybės salėj,
Truputį netikra lyg būtų svetima
Ar ištremta iš meilės festivalio.
Kiek daug reikės kalbėjimo tylos,
Kiek apkabinimų tuščių naktiniam guoly -
Kiek slapstymosi už aukštos tvoros,
Kad vėl ji taptų man mama, sese ar broliu.