Rašyk
Eilės (71593)
Fantastika (2149)
Esė (1686)
Proza (10265)
Vaikams (2481)
Slam (55)
English (1083)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Pranas Pranas

Sugestyvus dienoraštis – 4

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Tai ne bet koks, o Šklėrių Bladukas
 
  – Šaukei, dzieduli.
  – Tai kad lyg – ne, nešaukiau.
  – „Lyg“, dzieduli, neįsiskaičiuoja.
  – O, kad tave kur! Tu čia, Bladukai? Nepažinau. Tai bent siurprizas. Nors, beje, ne pirmas šiandien, o iki vakaro dar toli. Ką? Vėl į kelionę patraukė talentai. Yra ką vaidinti, yra ką, mielas žmogau. Beje, sakyk, ar ne tave susitinku Lucilijaus vaidmenyje. Nepyk, bet pamačius tave, net ir taip pamanau.
  Bladukas neskubėjo atsakyti.
  – Ne, ne. Man sulig kaklo užtenka Senekos. Dar vis negaliu jo kaip reikiant apžioti. Tačiau Lucilijų, jo mieląjį bičiulį, irgi žinau, – pasakė ir, suklusęs: – O kodėl, Pranuci, jį mini? Kodėl? – teiravosi atidžiau žvelgdamas į veidą it  baimindamasis, kad  kažko nepamestų jo išraiškose.
Truktelėjau pečiais.
– Kodėl miniu? Toks gyvenimas, Bladuk. Suprantu, kad šiandien ir tu nenušliauši nuo mano liežuvio. O prieš pusvalandį net nepagalvojau, kad tu kažkur yra ir kad esu pasiilgęs tavęs. Ir tai tiesa.
  – Negerai, Pranuci. Kai tu manęs pasiilgsti. Man negerai. Ir dabar negerai. Taip dar nebuvo arba  neprisimenu. Vis dairausi: kur mes esame,  kur?  Jau tiek visa ko būta, tiek, kad... Et, argi atsiminsi? Sakysi, kvaila klausti, [i]kur esame[i], bet  man jau neatrodo taip. O ir  pats suspėjai tarti, kad šiandien nenušliaušiu nuo tavo liežuvio. Nors net ir nežinosiu, kad aš ten, ant tavo liežuvio.
  – Nebūtum Šklėrių Bladukas, – nusišypsojau, gerai atsimindamas jo linksmą, gerą būdą, jo žodį ir gyvenimą. Tačiau  dabar jis neišrodė, kaip anksčiau ir netgi kai paskutinį kartą mačiu jį vaidinantį Seneką. Jiedu buvo kartu ir taip labai panašūs, kad  man nedrąsu buvo pasakyti, kuris iš jų tikras Lucijus Anėjus Seneka, o kuris Bladuko vaidinamas. Labai  panašu, kad tai ir būtų pasilikusi mįsle, jeigu tikrasis Seneka, prapliupęs juoku, nebūtų deklamavęs ir kalbėjęs:
  – Ateina genijai ir vėl išnyksta, bet tokie kaip Bladukas – ne. Vieną kartą atėję, jie pasilieka būti, kol jiems patiems tai nenusibosta. Nesielvartauk, Pranuci, kad nemoki manęs atpažinti. Aš pats savęs irgi – ne.
  Dabar tai prisiminus atrodė, jog labai panašu, kad gal toks laikas jau atėjo – Bladukui nusibodo kurti vaidinimus. Tačiau vis tik neužsimiršti, kad tai ne bet koks, o Šklėrių Bladukas. Panašiai kaip Kabelių sodžius didžiuojasi Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, taip Šklėrių sodžius – Bladuku. Tai retas dalykas, juolab kad pamaldumu šis vyras nepasižymėjo ir dažniau  žegnodavosi dėl svetimų akių, kad „paregėtų“, kad žinotų, jog moka. Tačiau vėlgi, ieškant surandi ir neabejotinų  panašumų. Man šauniausias, kad kaip bažnyčia iš Ratnyčios perkelta į Kabelius, taip Vladas Balčius iš kažkur (?) atsirado Šklėriuose kaip Adomulio žentas. Kabeliai bažnyčios nepalikę, kokia ji buvus Ratnyčioje – paaugino, padidino. Šklėriuose, Vladui persitvarkant į Bladuką, apnyko, aprimo, prisimiršo jo tikrasis vardas – Vladas. Iš Kabelių skambindavo bažnytiniai varpai (zvanai), iš Šklėrių – Bladuko nutikimai. Ir Balčiaus pavardės neypatingai reikėję. Pakako būti Bladuku, kad per visus parapijos sodžius smagiai paskambintų laimingo žmogaus gyvenimu. Praėjus laikui neretai netgi nenori suvokti, kad buvę taip, kaip buvo. Taigi būna, kad žmogaus gyvenimas pranoksta išmonę ir Šklėrių sodžiuje tokiu žmogumi tapo Bladukas. Tačiau, matyt, buvo  galingesnė  jėga, kuriai šis žmogus  buvo labiau reikalingas negu Šklėriams. Ir tenka  manyti, kad Bladuko meistriškas sugebėjimas persitvarkyti į kitą personą (ypatą) buvo šitos jėgos prigimtinė dovana. Man net buvo netikėta, kad po ilgoko laiko nesimatymų Bladukas atėjo kaip toks, tikras, atėjo kaip prigimtinis, be grimų. Ir toji piktoka niaura, prasišvietusi pro jo personą, jau buvo jo prigimtinės nuosavybės dvasinis potėpis.
  – Taip, mielas žmogau. Jeigu dar kur ir susitinkame, tai jau ne Šklėriuose, – atsidūsėjau savyje nepamanydamas, kad tokie atodūsiai Bladuko klausai imlesni. Ausys ausimis, puiku, kai jos yra ir klusnios, bet yra aukštesnė girdėjimo pakopa (ar rūšis?), yra dievų, taigi  dvasinė klausa, kuri žmoguje palikta be priežiūros ir dėmesio, greitai apleipsta, atrofuojasi, sunyksta iki nulinės padalos, iki visiško sunykimo, nepaisant, kad ir sienos, ir akmenys per ją ir girdi, ir pažįsta.
  – Galėjau ateiti pas tave ir kitaip, kaip, regisi, to ir tikėjaisi. Nemenkai apie tai galvojau, kaip protingiau pasirodyti. Nagi pats spręsk, karaliau. Vaizduotis dar moki ir dėkok karalystei, kad ji tau neduoda ramybės.
  Pats nepajutau, kaip  pradėjau žiotis. Žiojausi, žiojausi, bet žodis burnoje neatsirado. Užtat  jų nepritrūko Bladukui.
  –Taip, taip, ačiū karaliui, – ir už mane jam buvo dėkingas Bladukas. Tačiau to nepakako. Netrukus buvau palieptas vaizduotis, kad į svečius atėjęs ne jis, Bladukas, o Vincas Kudirka.
  – Vaizduokis, dzieduli, vaizduokis, aš tau padėsiu, kad sutinki čia ne Šklėrių Bladuką, o Vincą Kudirką, atsinešusį tavo tėvo smuiką ir atėjusį pagiedoti tautinę giesmę. Supranti?. Neužmiršk – tavo tėvas turėjo smuiką ir juo grojo. Turėtum atsiminti.
  – Atsimenu, kad ir smuiką turėjo, ir grojo juo, betgi,  Bladai...
  – Taip, taip, ir aš žinau, jog tu nežinai, kur dingo  tėvo smuikas. O štai Vincas Kudirka atėjo pas tave su tavo tėvo smuiku. Nekvailai sumanyta, a? Tačiau tai reikia ne tik sumanyti, bet ir išjausti – kad  tikra, kad  kitokia muzika į tokią tikrovę neįsigautų.
  – Betgi, Bladukai, nei jis atėjo, nei ateis. Tai tavo išmislas.
  – Išmislas? Tu - ką? Juokauji, karaliau? Tokiuose  dalykuose išdaigų nebūna,  – pakalbėjo Bladukas, tačiau taip – kaip žmonėse sakoma – nelyg  šlapiu maišu trenktų per galvą. Ir kartą, ir kitą, ir vis nesiliaudamas kalbėti: – Aš laukiu, karaliau, tavo žodžio. Girdi, karaliau? Apšviestas vaizduote ir laukiu tavo žodžio. Nagi tark. Sužinok koks jis ir tark. Šiandieną to reikia labiau negu reikia.
  Iš kur tie žodžiai atsirado, kaip juos sužinojau, iki šiol nesuvokiu, tačiau juos tariau ir atsimenu, kad  kalbėjęs juos neįprastai ir niekuomet taip negebėjęs kalbėti.

Pažink, sūnau, tą pasiuntinį šventą
Žiūrėk ant jo – ta ypata puiki
Tai šliaužioja po žeme, tai nuo žemės
Vėla prisikelia kaipo koksai
Žaltys žvynais plieniniais prisidengęs:
Tai būna nusidėjėliu, tai vėl
Šventuoju.

  – Ačiū, Pranuci. Šiandien tiek. Tai sunkiausias  darbas, kurį kada nors padariau. Man regisi, kad tiek  užtenka, kad galėčiau save pasveikinti su pergale. Ir tave.
– Aš vaidinu, Bladukai? Aš repeticijoje?
– Karalius tu, dzieduli. Savęsp (Ašašai) šalies karalius.
2019-03-21 16:39
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-21 22:42
Luiza Šarlotė
Ir iš kur pas Jus tiek minčių, stebiuosi. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-21 20:01
Atėja
labai šiltai ir jaukiai, puikus pasakojimas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-21 19:51
__________________
–4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-21 19:22
__________________
Tai ne bet koks, o Šklėrių Bladukas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-21 19:20
__________________
kažkur(?)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-21 19:19
__________________
kur esame,
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-21 19:19
__________________
Tu – ką?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-21 19:19
__________________
( )
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą