Debiutas

Pradėsiu ir aš nes juk reikia bent kartą pradėti
Pasaulį kuriam trupa žodžiai ir skyla žemynai
Kur vaikas pabunda sapnuodamas mirusį tėtį
Ir jis šitoks tikras jam šypsos per vandenį gryną

Po ledo lukštu poledinė žvejyba pavyko
Pavyko pagauti kaip žvyną blizgiausią monetą
Per atlaidus kautis su atspindžiu savo nė sykio
Nebuvo laimėta kova o taip pat pralaimėta

Tik šiaurės pašvaistė žibėdama rodė lygiąsias
Didžiausią ramybę nors ji tik akimirką trunka
Gyviesiems taip pat kaip ir mirusiems viskas dar tęsias
Prisimeni šauksmą vadinas prisimeni Munką

Ir to jau užtenka ankstyvai eilėraščio pradžiai
Nes juk su riksmu į pasaulį kiekvienas ateina
Visai nesvarbu tavo žodžiai prasmengantys skradžiai
Už stalo prisėdę „užtraukim lietuvišką dainą“

Anksčiau netgi mirusį šitaip prie stalo sodino
Kaimynai draugai dar karčiosios užeidavo gerti
Man sklidiną taurę pripylė aronijų vyno
Kad greit pamiršau šito trupančio laikmečio vertę

Pradėsiu iš naujo juk reikia kažkam vėl pradėti
Vėl tarti žodžius nes aplinkui tik tylinčios minios
Kur vaikas pabunda sapnuodamas mirusį tėtį
Kuris jam pasakė kad marios yra begalinės

Tik reikia jas perplaukt iš naujo savim patikėt
Ir vaikas linkėjo – anei uodegos anei žvyno

...O buvo pavasaris saulė pro žiedlapius švietė
Ir aš sugrįžau tačiau niekas manęs nepažino