Sugestyvus dienoraštis –3

Už filosofijos ribų
 
    Prie suprakaitavusių pirštų prilipusio sieninio kalendoriaus lapelio nesugrąžinau atgal. Pasilikau jį saujoje, netgi atidžiau nepasižiūrėjęs į tekstą, tačiau tai nereiškė „nepaslaugaus“ dėmesio. Jau netrumpas laikas, kai reikia, kad jis man būtų kaip gyvastis, kaip erdvė, kurioje diena įsiterpusi su savo dalia, parametrais ir jai atitekusia dabartimi  – ir materialia ir dvasine. Pastaroji ilgoką laiką merdėjusi lyg dėl  kažko negalėdama apsispręsti, tačiau paskutiniu laiku sunerimo. Beje, kalbu išskirtinai apie sieninių  kalendorių įtaigas. Apie tai nusiteikęs daugiau šnektelėti vėliau, tačiau ir šį kartą, žvilgtelėjęs į spalio 4 d. lapelį, akimis pirmiausia nuglosčiau jo teksto paskutinę eilutę, taip pasisveikindamas su į dangų  išėjusiu Kandžiumi.

Spalis 2018
Saulė teka 06: 24,  leidžiasi 17: 51

            4
KETVIRTADIENIS
Pranciškus Mąstautas Eivydė Pranas
Pasaulinė gyvūnijos diena, šv. Pranciškus
Žmogaus  gyvenimas panašus į geležį: vartojamas jis  nusitrina, o nevartojamas rūdija
Svarstyklės (09. 23 -10. 22) - Šuo (Kandžius) - 277 / 40

  Taip atrodęs kalendoriaus lapelis ryte, tačiau su teise iki vakaro keistis. Ši nuostata jokiame  dokumente neužregistruota. Tačiau tokį poreikį ugdęs procesas neatsiranda iš nieko, o reikalas išlaikyti „paslankų“ kalendorių tiesiausiu keliu veda prie dienoraščio. Deja, vėlgi dažniausia neteisingai manoma, kad tai paprasta, neverta, gaila laiko pasiliktus prie jo su rašalu. Aš irgi gailėjausi laiko, tačiau dabar taip noriu jį prisišaukti, jog suprantu, kad prireiksią daug mirusių, kurie, prisikėlę iš mirties, ateitų į talką.
  Beje, man jau darosi slogu, nyku kalbėti apie mirusius ar „prisikėlusius“ iš mirties. Kam turėčiau juos kelti, budinti, jeigu jie patys atsibūna kaip gyvi. Būtent dėl to kalbu, jog tebus ištarta, kad kalendoriaus lapelis man reiškia, tarkime, kaip katalikiškam pasauliui – Vatikaną, o Vatikanui – popiežių. Sakau tai be šypsenėlės, galvoje matydamas šv. Petrą su raktais prie dangaus vartų ir popiežių Grigalių XIII prie kalendoriaus. Neteigiu, kad ir šis su raktais, tačiau kad budrus, kad budintis abejoti irgi netenka. Jis prie jo taip reikšmingai įsitaisęs, kad pradedu rimtai manyti, jog kalendoriai  patampa reikšminga susisiekimo priemone kelionėse  po Visatą. Suprantu, kaip nesmagu būtų klysti tokiuose  pamąstymuose, bet dar bjauriau nutylėti tai, ką išgirstu pajautose. Jau esu taręs, kad neįmanoma  buvo prieš Cezarį laimėti ietimi ir skydu, o štai  kalendoriumi... Ir aš, žinoma, nemanau, kad kalendorių reformas galima būtų lyginti mūšiams, tačiau aktualu, kad prie jo pasilikusi budėti bažnyčia.   
Nežinau, kaip dabar atrodytų mano bendravimas su Kandžiumi, jeigu neturėčiau tokios galingos susisiekimo priemonės kaip kalendorius. Vis dažniau
pamanau, kad turbūt pats Dievas neseniai dar nežinojo, kad taip pakiliai -  bent Žodyje – kilčiau aukštinti kalendorių. Tačiau ar tik Žodyje? Ten, dvasioje, kur atsiveria kitokie būties horizontai, kur intensyviau reiškiasi gyvastis, kai net ir seniai  („kas gali būti bjauriau už senį, pradedantį  gyvenimą“), jau neatrodo verti tokios paniekos. Aš ir pats, užsiėmęs gyvenimo reikalais, nei bodžiuosi tokia senatve, nei pamanau, kad gal būtų geriau, jeigu galėčiau apsieiti be jos. Džiaugiuosi, kad protas nepalieka ir jaučiu per jo veiklą atgyjančio gyvenimo skonį.
  – Kandžiau, laikykimės, – pakuždėjau savyje (Savęsp,  Ašašai šalyje),  jausdamas, kad ten vyksta nelengvas valstybės darbas. Taip, aš irgi kartu su visais rodau į kosmosą kaip begalybę, nors žinau, kad jis vis dar plečiasi. Taip, aš irgi žinau, kad ilgus amžius žmogus nešioja save ant kojų, tačiau irgi prisipažįstu, kad pats nežinau, ką nešioju. Blogiau sekasi liudyti, kad Savęsp pažinimas peržengė filosofijos ribas, neatlikęs šio jai būtiniausio darbo, tačiau jos poreikis dėlto to neprapuola. Galimybė pažinti save ne tik nedingsta, bet darosi jautresnė, labiau imli ir ši dalia neaplenkusi ir senių. Netgi priešingai: būtent per juos sodriau atsiskleidžia kitoks pažinimas.
  – Kandžiau, girdi? – paglostau kalendoriaus  lapelyje paskutinę teksto eilutę ir žinau, kad Kandžius  girdi. Ir net tik Jis, bet ir Ji, šį rytą atėjusi anksčiau  manęs ir Lucilijaus paprašiusi atversti dienoraštį  pirmuoju puslapiu.  Buvo jautru per savijautą žinoti, kad Ji – tai  Šventoji ir kartu netikėti, kad taip galėtų būti. Negi sugrįžo? Negi?

Ko taip pritilusi?
Baugu, kad metų neskaičiuoju?
Neįkvepiu į knygą ar nepasakau:
esi vienintelė man tu.

Išties, vienintelė.
Ir niekas niekada
į šitą žemę neįneš mirties.
Užkrito miškas, paukščiai uždengė sparnais –
atrodo, kad nebuvo jos, nėra, nebus,
bet atsikvėpus išgirsti,
kaip aidas nuaidi į tolumas,
apvaikščiodamas prieigas dangaus.

Kaip gera, Ašašai,
girdėti tavo toliuose save –
ir čia, prie balto akmenėlio pakely,
ir ten, toli, iš kur atėjęs kažkada.

Girdėjau, kai lopšy
motulė sūnų supo ---
karalių nuostabios šalies.

Tegu pasauly mokiniai
tavęs žemėlapyje dar nežino –
pabūk dar šitokia, kokia yra,
prigludus prie pavasario,
kai iš sniegų atbėgę upės
pagirdo šuliniais, o paukščiai,
gūžtose sutūpę,
slapukę peri,
valstybę peri Ašašai...

  Nutilus eilėraščiui dar palaukiau, kad gal kažkaip išgirsiu ir Šventąją. Pirmu puslapiu atverstas dienoraštis dirba dvasioje kaip maldos šnabždesys. Labiau užkliuvo, kad po kelis kartus buvo kartojamas sakinys:
  Slapukę peri,
  valstybę peri Ašašai 
  Taip vieną kartą, taip kitą, taip trečią. Tai jau buvo  labiau panašu į priekaištą, kad valstybės kūrimo darbas nepadarytas. Pasižvalgiau ieškodamas  Lucilijaus, bet jis nepasirodė. Atrodė, kad irgi sumanė  paslapukauti.