Tada

Tada turėjau bakenbardus,
aistrų - kaip trejos aukso ordos,
o norai buvo anaiptol ne skurdūs.

Norėjau būti žinomas kaip bardas.
Gal tam net ir palankiai krito kortos.
O jeigu ne - kažkoks absurdas...

Taigi, tada, kai platūs buvo mostai,
o nežinojimai juokingi - na ir kas tai?
Pasirinkimai vietų buvo miestai.

Planai? Tik tie, kur veikia mastai.
Draugijos? Jei neveikia postai.
O gėrimai svarbiau negu skanėstai.

Na o veidai - beveik portretai.
Įsmigdavo jie lyg meteoritai
į atmintį ir likdavo joj neribotai.

Daug vietos dėmesio centre? Tai
akimirkai, į kampą įvarytai,
neliko lygsvaros - juokavo protai.

Idėjas lubos domino. Ne grindys.
Užuominos kryžiažodžiuose sprendės,
Taip su Galbūt dėl Ne ir Ką Gi krimtos.

Ir seko paslaptys - kaip valanda taip sprindis.
Storėjo rūdys, bet plonėjo grandys,
grandinės plevėsavo lyg nerimtos.

Tada... bet iš tikrųjų viskas lygiai
taip pat ir šiandien. Gal tik blogiai
šiek tiek iš aukšto žvelgia. Na bet ūgiai

dabar praradę daug ką. O ir pigiai
žemų tribūnų - rinkoj sočiai. Slogiai
šiek tiek nuteikia buvę žemaūgiai.

Bet barzdos džiugina, nes tyliai
jose gyvena vėjai ir jų toliai,
sugulę aplink lūpas ypač dailiai.

Dabar laikai, kai klesti stiliai.
Dabar paklausūs kosminiai keistuoliai.
O gėrimai? Taip, žinoma kokteiliai.