Rašyk
Eilės (71786)
Fantastika (2152)
Esė (1687)
Proza (10288)
Vaikams (2486)
Slam (47)
English (1084)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Sunku supaisyti, kokia muzika laukia
   
  Dienoraštį truputį pavartęs, pasklaidęs, tačiau nieko nepaskaitęs, stumtelėjau jį toliau nuo savęs. Paprastai tuomet ir Lucilijus pasitraukia, palikdamas mane vieną, tačiau vienišu nesijaučiau. Dvasios pajautose kažkas atsirasdavo, kad galėjau rodyti į save ir kalbėti, kaip į daugybę subjektų, rodyti į bet  kurį ir susitapatinti. Reikšmingiausiai tokią dvasios galią pajutau panorėjęs, kad kažkada, labai seniai, ne ką kitą, o būtent mane sutikęs graikų filosofas Demokritas. Buvau vienas, bet jam atstojau visą tautą. Tikrovėje nei pats Demokritas, nei toks jo suvokimas per vieną žmogų pažinti jo tautą man nebuvo žinoma ir tik dabar, labai neseniai, padedant Lucilijui, pirmą kartą išgirdau ir suklusau, įtikinėdamas  save, kad netgi toks nežinojimas man irgi yra laimingas atradimas: man visą laiką rūpėjęs žmogaus AŠ, nelauktai sujudo, sukruto neįprasta būtimi, neįprastu pasauliu. Jau nereikia save įtikinėti, abejojant pajautomis: tiesiog žinau, kad iš jų pereinu į tikėjimą ir netgi žinojimą. Daug kartų skaityti ir daug kam nesuprasti eilėraščiai pasidarė dar labiau prasmingi. Ir ypatingiau tie, kurie nusitaikę į žmogaus esatį. Tokio jo nei ant svarstyklių užkelsi, nei į švarką įvilksi ar kepure uždėsi.
  – Dzieduli, tu šiandien ne pirmas prie dienoraščio. Tačiau noriu paprašyti, kad apie viešnią neklausinėtum, nes ji prašė, kad – jeigu panorėsi – perskaityčiau eilėraštį ir, atvertęs pirmą dienoraščio puslapį, palikčiau tave vieną.
  – Vieną? Betgi tai neįmanoma. Ir tu, Lucilijau, tai žinai.
  – Ji taip prašusi, o aš prižadėjau.
  – Ko gero, mielas Lucilijau, ši kartą Bobų vasara užteka kartu su saule ir būtent spalio 4 dieną.
  – Panašu. Ir būtų smagu, kad man leistumėte perskaityti eilėraštį, – atsiliepė Lucilijus, o dienoraštis lyg ir pats atsivertė į pirmą puslapį.
  Padėjau smakrą ant sulenktos rankos delno: skaityk, Lucilijau. Šventė gi. Bobų vasara. Tiesa, neįprasta, betgi tai irgi vienas iš gražesnės šventės elementų.
  Lucilijus neėmė į rankas dienoraščio, neėmė kitokio užrašo, o ir pats išliko lyg nejausdamas, kad pažadėtas ištesėti darbas dar neprasidėjęs. Neatrodė, kad žino, jog būdami po vieną, būdami tik sau, dvasinėje ertmėje atrodome labai ne taip. Sunku supaisyti, kokia tavęs muzika ir publika laukia, bet ji yra, ji laukia, ji girdės. Dabar reikėjo muzikos ir ji atsirado. O netrukus ir eilėraštis, kalbantis su Lucilijumi pašnabžda, bet juos girdi visa publika, o ir man nereikėję į ausis kištis klausos būgnus.

Jaučiu: proza neišbučiuos tikrovės.
Tingi, kad pasiėmusi į glėbį,
pagarbintu supratimu.

Antai, kalnai aukšti.
Juose dar vis dievai gyvena,
jei neveji jų iš širdies – šalin,
bet seniai ją, širdelę mažą,
į lazdą maino, nes, girdi,
širdis nepakelia tiek daug,
o štai lazda...

Pavaikšto žingsniais, pabaksnoja kelią,
gal manant net, kad bus lengviau numirt,
ir iš toli, žvaigždžių keliais, be atbudimo
ir be lazdos atgal namo sugrįžt.

Ant stalo popierius, gražiai pražilęs,
vis laukia taško ir negali jo sulaukt.

O mylinti šalele Ašašai,
kiek čia bebūsiu – būsiu tavo.
Lengvi dabar mano keliai
ir žingsniai it šešėliai
saulei slepiantis neužsibūna.

Ant stalo popierius
kaip baltas gulbinas žiemoj
į aketę įkritęs.
Atsimena kažką,
atsimena ir kantriai laukia.

  Muzika ausyse dar nebuvo nutilusi, tačiau žinojau, kad Lucilijaus nėra, išėjo, ant stalo palikęs kalendorinį dienos lapelį, o šalia jo ir atverstą dienoraštį. Neiškart apsisprendžiau, kurį iš jų pirmiausia paimti į rankas – kalendoriaus lapelį ar dienoraštį. Paglosčiau lapelį, o jis prilipo prie suprakaitavusių pirštų. Lyg pabijojęs, kad nepalikčiau jo kaip gulbino, įkritusio žiemoje į eketę.
  – Šventoji, – tariau tyla, – atsimenu, kaip šitą eilėraštį deklamuodavai, kuomet jis dar nebuvo užrašytas. Vis į mane, į mane. Dažnai atsimenu. Ir ne tik šitą. Ir, žinoma, netiesa, kad  tu kažkur būtumei  dingusi, iškeliavusi. Vis  budinti, vis budinti. Na taip, galbūt, galbūt ir dar kažkur tuo pačiu metu esanti.  Nesakau, kad esi Dievas, nors jis vienas, bet visur, tačiau kad esi čia, tai – žinoma. Iš kur žinau? Nežinau iš kur, bet  žinau, kad esi...
2019-03-15 09:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-15 13:02
Lempininkas
pamintyta oi tyta tyta vai tai tyta tyta ta
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-15 11:19
Atėja
gražiai pamintyta 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą