šalia tavęs taip kerinčiai gaivu,
lengvai jazminais kvepia liaunos rankos,
šilkinė oda švyti sidabru,
gyvatėm garbanos neklusnios rangos.
arti tavęs savęs aš netenku
ir mintys visos tampa ryškiai blankios,
pavirsta žodžiai kamuoliu sprangiu -
tarsi matau atsiveriantį dangų.
priglausk mane, kur visada randu
pasaulio sumaišty ramybės krantą -
stovėsiu molu tarp šaltų bangų,
galbūt net žvilgsnio tavojo nevertas.
tavy lyg sniegas karšty ištirpstu...
surink mane lašais, taurėn suberki,
išgerk mane ir virsiu aš krauju –
galėsiu amžinai jausmu sroventi.