ketureilį

Jei nebus, kas pirktų vakar,
Tai gal pardavė rytoj
Tavo mėlyną bardaką,
Miestą, švytintį tamsoj

Siūlės mėtėsi ant kelio
Į devintą Dūno upę.
Dar toli lig viso gero,
Kol prie laužo mes sutūpę.

Kartais ir dievams suskausta,
Kai tiek protų klauso vėjų...
Mano mielas, imkim plaustą,
Vykim į Hiperborėją!

Įdegis be jokio melo,
Ne rytoj, ne vakar - šiandien švyti
Akys, jos nebūtinai italo,
Vertos tik svajonėse matyti.