Jokių protingų redagacijų (PAMP)

Kas gi belieka 
Kai draugai užsienyje 
O su savo moterim 
Jauties lyg su dukra 
Jei ne įklimpti į pasaulį 
Minkštą lyg alaus puta 
Prasmenga joje mano lūpos 
O po to ir sąmonė toje 
Pilnoje tuštumoje, kol 
Barjerai tarp sapno ir realybės 
Burbuliškai išsprogsta 

Būti bare, mėginti atsiriboti 
Nuo to kas nėra poezija 
Rašyti ne tam, kad kažką parašyti 
O tam, kad leisti sau tiesiog būti 
Dievaži, tiesiog kaip dievui, nors 
Akimirką pabūti, nors ir aprėpiant 
Kur kas mažiau, tik barą, tik 
Dar keletą geriančių alų žmonių 
Ir muzika metalo, kodėl gi ne 
Tebūnie pasauly tik šis baras 
Muzika metalo ir žmonių keletas 
Tik aš arba tu, kad ir ko patyręs 
Štai akimirka kur viskas nesvarbu 
Kas buvo kas bus, pašnekėkim iš esmės 
Dar esat jūs, nieko taip nesiilgėjau 
Kaip tų, kuriuos pažinau vien žodžiais 
Pirmoji meilė? Jos nėra, yra 
Tik paskutinė meilė ir daugiau jokios. 

Ir durna tai, kad smegduobės dugne 
Pinkfloydai groja – šiam tekstukui 
Nereikia education. Vaikai ir jums nereikia, būkit gyvi, lapus uostykit 
Su šunėmis lakstykit, savo mamas nužiurėkit, kūšiukius tamsius, kol 
Blauzdos šala rudeninėj upėj 
Prie piliakalnio pliko 
Ant jo užlipsit ir kas galėjo pagalvoti 
Kad taip va vaikiškai užlipsit ir ten 
Gi nieko, visiškai nieko, tik kalnas 
Tik keistas kalnas, kurį mamos pagimdė 
Palieskit savo dar neišsivysčiusią lytį 
Jūs bejėgiai, pradeda lyti 
Tėvo tiek daug, tu ir mama negalit pabėgti. Pasaulis tampa išvirkščias 
Smegduobė sugėrė pati save 
Ir aš nebežinau kur aš 

Nu ir pabaigai jau visiškai 
Ne į temą, bet buvau apleistoj bažnyčioj 
Kur gedis grojo vilniaus pokerį savo 
Vargui, radau ten po žeme salę su durim 
Nupirksiu jom spyną, salei sofą ir stalą 
Įkursiu klubą „be redagacijos“
Visi kas psichai kviečiami 

Ir jokios filosofijos, jokio supisto racionalumo 
Ten nėra langų, dangaus ir tų kekšių žvaigždžių nėra 
Tik dar žibalinę lempą reiks mums išgalvot 
Ir gyvensim erdvėj beprasmėj, 
Lyg žvaigždės nutolusios viena nuo kitos 
Atstumais šviesa nepasiekiamais