Akmenorius

Šis ruduo
dulsvas kaulų drunėjimas
varnos
kaip juodžemio grumstai
būna
byra į langą

į dangtį namų
šešiasienių

tai kaip
sekasi mirti?

akmenorius paklausia
rinkdamas riedulius

nuo laukų išsirideną į užantį
iš užančio į laukus

iškala vardus ir datas

kad jau niekada nepamirštum
nei kas tu
nei kas šiąnakt guli šalia

apkabinsi o gal tik
paslinksi toliau

elkis kaip tinkamas

būna jauti kas prieina
stovi šalia jauti kaip kvėpuoja
tyli ar sušnabžda ką

jau atrodo pakviestum į vidų užeit

tik ruduo
taip sėdęs ant balso stygų
kad šaukimas yra dar viena iš tylėjimo
formų

jei galėtum – kalbėtum nedaug
apie tai kaip kryžiai apauga kelmučiais
ir pajustum staiga iš kažkur
šitiek visko žinąs apie karstinius reiškinius

akys juodosios akys mačiusios
veriasi žemėj

kad net tu
visą ugnį ir vandenį perėjęs
tiek išgėręs ugninio vandens

pažiūrėjęs į jas apsvaigsti
ištirpsti apsiverkęs
iš laimės