Šis ruduo
dulsvas kaulų drunėjimas
varnos
kaip juodžemio grumstai
būna
byra į langą
į dangtį namų
šešiasienių
tai kaip
sekasi mirti?
akmenorius paklausia
rinkdamas riedulius
nuo laukų išsirideną į užantį
iš užančio į laukus
iškala vardus ir datas
kad jau niekada nepamirštum
nei kas tu
nei kas šiąnakt guli šalia
apkabinsi o gal tik
paslinksi toliau
elkis kaip tinkamas
būna jauti kas prieina
stovi šalia jauti kaip kvėpuoja
tyli ar sušnabžda ką
jau atrodo pakviestum į vidų užeit
tik ruduo
taip sėdęs ant balso stygų
kad šaukimas yra dar viena iš tylėjimo
formų
jei galėtum – kalbėtum nedaug
apie tai kaip kryžiai apauga kelmučiais
ir pajustum staiga iš kažkur
šitiek visko žinąs apie karstinius reiškinius
akys juodosios akys mačiusios
veriasi žemėj
kad net tu
visą ugnį ir vandenį perėjęs
tiek išgėręs ugninio vandens
pažiūrėjęs į jas apsvaigsti
ištirpsti apsiverkęs
iš laimės