Lyg smegduobėn gyveniman aš įkritau, Gimtinėj įsižeminau lig pat krūtinės. O kaip jaučiuos? Neapsakysiu tau, – Lyg smegduobėn gyveniman aš įkritau. Senolių vėlės klaidžioja, save matau, Kaip, apsikeitę žvilgsniais, amžiams susipynėm. Lyg smegduobėn gyveniman aš įkritau, Gimtinėj įsižeminau lig pat krūtinės.
nesutinku, Nuar, dėl -Įsižeminimo-.Poetė, pagal mane, yra kaip perkūnsargis, saugantis Žemę nuo pražutingai pavojingų negandų žaibų. Autorė aukoja asmeninę laisvę bendram gimtosios žemės reikalui. tai sąmoningas pasiaukojimas
trioletas liuksusinis!
Bravo. Gražus eilėraštis. Nors ir liūdna, nes gimtinė čia labiau panaši į liūną, traukiantį į save. Vaizduojama kaip blogybė, kadangi terminas "įsižeminimas" reiškia savęs, savo norų ir savo galimybių suvaržymą.
Šitas tai manau kad geriausias, geresnis netgi už tuos kurie konkurse. Atvirai sakant, man visi 8 konkurse esantys kūriniai per daug "meniškai" perspausti ir abstraktūs. Čia bent jau mintis aiški ir neperkrauta visokiomis savitikslėmis žodinėmis dekoracijomis, nuo kurių gal kažkas kaifuoja, bet man jos tik trukdo. Turinys man yra svarbiau už formą.
Danute, - Jus tai pat sveikinu su Kovo -8 . Kur tie
laikai kai buvom vienoje „barikadų“ pusėje. Laikai –
daugiskaita, laikas – vienaskaita. Nebe karys_____
Buvo ir toks variantas:
Žiūrėjau vakar smegduobėn ir įkritau,
Tada įžeminau save lig pat krūtinės.
O kaip jaučiuos, nepasakysiu tau.
Žiūrėjau vakar smegduobėn ir įkritau,
Senolių vėlės klaidžioja aplink. Matau,
Kaip, apsikeitę žvilgsniais, amžiams susipynėm.
Žiūrėjau vakar smegduobėn ir įkritau,
Tada įžeminau save lig pat krūtinės.