Matria_r_chatas (mūšio paraštėse)

Čepsi pypkę pro kalno antakius Pykuolis,
žvaigždes atrydamas į savo podėlius,
iškrato pelenus į Patrimpo ausis,
kam jis laumes pasikvietęs
tvert pasaulį iš naujo.

Perūnui užmigus skyla primatų žemė,
jų šnervės Pykuolio auskarais suvertos,
jis lenkias pypkės, jam lenkias visas svietas.

               Ilgai gi miegojai Perūne
               riedėk šiaudų kūliais
               visatos kiaušinių lukštų rinktie

Čekšt čemerekšt žaidžia
laumės Žemės pasidalijimą.
Iš dangaus sminga ratu Perūno peiliai,
laumių nagai vedžioja žemėlapių kontūrus.

Iškelia Žemės ratą,
aplenkusios peilių lėkimą, jį pjausto,
rankų kultuvėm lygina šviesmečių taką
sesėm nusileist iš juodo dangaus akivaro.

               Trinkt laumės šiaudų ryšuliais
               alsuo į šiaudlopšius galva
               raudonos gimusio akys

Čekšt čemerekšt Laumiuks aplink Pasaulio lazdyną,
bildena kultuvėm atsidarančius riešutų kevalus,
kerta primatų galvas, kad nepatirtų žmogaus.
Pykuolis, katarsio apimtas, meta pypkę,
juoda lava Patrimpo akis užlieja
per nužudytą Pasaulio ilgesį.

               Jei Žemės dalybas stabdysi
               Ji pernešios savo kūdikį
               iš šiaudų ryšulių gimę
               laumės vaikai kraujo upėm
               raudonais liežuviais nulieš
               motinų užkalbėjimus

Laumės siunčia ratu Perūno akių lazerius,
skrodžiančius kelią grįžti į išeities tašką,
kuriame mintys sueina į Žemės veidą,
besilupantį pilnaties žiedlapiais ir
prakeiksmais dalintis pasaulį,
žadinant primatus į jungtį
tarp lopšio ir peilio.