Lingamas (visas kūrinys)

                                                      Lingamas

  Tai buvo eilinė nuobodi diena. Apžiūrėjau iš  Stero nugvelbtą planetą su įmontuota bomba, įkišau ją į savos kūrybos pelkę, užmečiau ant pelkės asfaltą, per keletą valandų sukonstravau karinę bazę (kiek ilgiau užsikrapščiau su naujausio modelio erdvėlaivių ir robotų sukūrimu). Bazė atrodė klaikiai tobula. (Tobulos tvarkos siekimas – kertinis mano būdo bruožas.) Planeta su bomba paslėpta saugiai. Gal dar kada prireiks? Geros planetos pakampiais nesimėto.
    Priguliau ant knygos viršelio (man patinka visuomet būti namie). Užsnūsdama išgirdau karališkosios gyvatės šnypštimą. Ji neramiai sujudėjo  ant galvos. Atsimerkiau. Švilptelėjo lengvas vėjelis, ir prieš akis pasirodė trys ilgaskverniai jaunuoliai. Manoji knyga pakilo aukštyn ir susilygino su jų knygomis. Žiūrėjom vieni į kitus ir šypsojomės  – kas ten žino, kiek šviesmečių nesimatėm. O gal tamsmečių? Kilstelėjau kairį delną – ant jo atsirado baltas šviečiantis rutulys. Auksaplaukiai plačiai nusišypsojo ir padarė tą patį – prisiminė mūsų vaikystės žaidimą. Mintimis išsakiau prašymą ir pūstelėjau į rutulį. Iš jo pažiro ašaros. Vaikinų veidai surimtėjo. Raudonskruostis linktelėjo galva ir atsiduso į savo rutulį. Norėjosi užsimerkti... Bet ir užsimerkus būčiau pamačius tai, ką priminė rutulys –  lyg kino juostoje vienas po kito slinko žmonių veidai. Jie mėgino slėptis po juodais ir tamsiai rudais gobtuvais, gręžėsi nuo manęs…
    Kalbėdama apie savo brolius, visada juos vadinu ne vardais, o “auksaplaukis”, “raudonskruostis” ir panašiai. Mes neturim vardų. Tokia tradicija, kad tie, kurie neturi vardų, sugalvoja vardus savo kūriniams. Nežinau, iš kur mes atsiradom. Save pamenu nuo tos akimirkos, kai sugalvojau tapti nematoma, kad žaisdama slėpynes galėčiau pasislėpti nuo brolių. Ilgą laiką mes gyvenome milžiniškame perregimame rutulyje. Jame buvo tik tai, kas reikalinga mūsų augimui ir mokymuisi. Manėm, kad esam visažiniai, visagaliai ir kad rojus yra begalinis ir bekraštis. Realybę pamatėm tik tada, kai žaibas trenkė į  rutulį. Man pats baisiausias dalykas buvo tai, kad mums  niekas nepasakė, kas mes esam, kokia mūsų gyvenimo prasmė, ar turim pradžią ir pabaigą, iš kur apskritai atsiradom ir kodėl. Mane nežinojimas skatino ieškoti atsakymų, broliai pasirinko kitaip, todėl nebebendravom  taip šiltai kaip vaikystėje. Jei jie pasirodydavo, vadinasi, arba kažkas blogo atsitiko, arba yra  reikalų.
    Žaibas mus, pamenu, labai išgąsdino. Burbulas sueižėjo,  vienoje vietoje žiojėjo skylė. Lyg kas išjungė šviesą trumpam, o kai ji įsijungė, nebebuvo nei burbulo, nei pasaulio, kuriame užaugau. Tada nesupratau, kad perjungė hologramą. Mūsų ketveriukė – trys broliai ir aš – kabėjome ore, stovėdami ant skirtingų spalvų knygų. Prieš mus vibravo ir švelniai dūzgė  nežinomi rašmenys. Taip į juos įsispoksojom, kad nepastebėjom ant balto rutulio stovinčio pagyvenusio vyro žila barzda. Norėdamas atkreipti mūsų dėmesį, jis krenkštelėjo. Apstulbau — už vyro nugaros plazdėjo  milžiniški balti sparnai. (Tas, kuris nepatyrė jausmo, kaip kalasi sparnai, negali to suprasti. Vieną dieną pajunti lyg pumpurėlius po mentėmis. Ir tie pumpurėliai palengva skleidžiasi, skleidžiasi, kol tampa drėgnais, vėjyje virpančiais sparnais. Bjauriausia tai, kad niekam tuo nepasigirsi. O ir jautiesi iš pradžių keistai.) Pirmiausia prisistatė — Vrahas. Tada paaiškino, kad po mūsų kojomis esančios knygos bus mums ir namai, ir darbo vieta. Puslapių jose milijonai, jie kol kas tušti. Mes turim visus reikiamus gebėjimus ir mechanizmus, kad galėtume sukurti naujus pasaulius ir jų gyventojus. Kurdami gamtą ir gyvūnus naudosim jau esančias programas, o jei norėsim sukurti naują gyvybę, kuriai programos neparašytos, tai galėsiu daryti tik aš (parodė į mane), nes mano pilve yra lingamų – gyvų, mąstančių rutuliukų. Jei norėčiau užauginti tokius pat, kaip mes, lingamus būtina apvaisinti. Palinkėjo sėkmės ir išnyko.
    Neatspėsit, ką iš pradžių dariau: ogi klaidžiojau po tuščius savo knygos puslapius. Jaučiausi tokia laisva ir galinga... Tačiau laikui bėgant pasidarė nuobodu, nes liko įprotis dienas leisti linksmai, dūkstant su broliais. Kad turėčiau su kuo kalbėtis ir pasitarti, sukūriau savo pirmąjį demoną. Tada nesupratau, kad susikūriau savo pačios dalį, kuri man taps prakeiksmu. Bepildant puslapius, atsirado visokių netikėtų rūpesčių, nes teko mokytis iš savo pačios klaidų. Atsirado ir priešų, kurie mėgino pasinaudoti mano galiomis ir gebėjimais. Būta nemenkų kivirčų ir su broliais.
    Štai jie stovi dabar prieš mane, suvyriškėję ir rimti, o aš vis dar jaučiuosi tokia pat mergaičiukė, kokia buvau ten, mūsų rutulyje. (Mano šios dienos planetos vagystė – grynas vėjavaikiškumas, taip atrodė šią akimirką.) Prišokčiau, apsikabinčiau, ištaršyčiau  garbanas… Ne, nebegaliu — žvilgsniai kieti ir rūstūs.
    – Mums reikalingas apvaisintas lingamas, - tarė raudonskruostis.
   Suakmenėjau…
    – Kažką sugalvojot? – paklausiau, įdėmiai žiūrėdama ilgaplaukiui į akis. Kablianosis (jis pykdavo, taip pavadintas) tyrinėjo savo blizgančių batų galus. Raudonskruostis krapštė ausį, eilinį kartą rizikuodamas sugadinti ten įdėtą siųstuvą. O ilgaplaukis rūgščiai šyptelėjo ir linktelėjo.
   – Mūsų per mažai, – tarė. –Tiek visokių darbų paskutiniu metu atsirado, mes nespėjam.
   – Dėl jūsų darbų man nesibaigiantys nemalonumai!
    Ilgaplaukis piktai blykstelėjo akimis:
    – Mums dėl tavo liežuvio nemalonumų dar daugiau!
    Atsisėdau ir susimąsčiau: jie kitokie nei aš.
    –  Nesu pasirengus santykiams…
    Broliai sužiuro į mane.
    – Tu juk subrendusi moteris!
    – Nėra ir tinkamo kandidato…
    – Kaip tai nėra? – ilgaplaukis net paraudo. – O čia kas?
    Brolis iš kišenės išsitraukė baltą medžiagos skiautę, patampė ją, specialiu judesiu metė į orą, medžiaga išsiskleidė ir tapo ekranu. Patrynė delnus, juos praskyręs pasiuntė tris spindulius į ekraną, ir jame pasirodė judantis vyro pavidalas.
    Iš nuostabos atsisėdau…
    – Iš kur jūs žinot? – apsipyliau ašaromis, prisiminus skausmingą susitikimą su Lihenu.
    – Zvarta parodė.
    – Zvarta? Mano demonas? – griebiausi už galvos. – Ji mane nužudys vieną kartą, nužudys... Kaip ji pas jus atsirado?
    – Naaa…
    Žiūrėjau broliui į akis ir mačiau, kad jis jau ruošiasi  sukurti kokią nors pasaką.
    – Jūs ją patys susiradot ir viską apie mane išklausinėjot, taip juk?
    – Na nereikia taip baisiai reaguoti, – prabilo raudonskruostis. – Mes gi ne svetimi tau esam, o tu slapstaisi nuo mūsų, nesirodai, mes nieko apie tave nežinom, gi sesuo mūsų esi, rūpinamės…
    – Ak rūpinatės? O kur visi buvot, kai mane užpuolė Kvadas su savo fanatikais? Kai jis sudraskė tris mano taip kruopščiai kurtus knygos puslapius? Išplėšė ir sudraskė?
    – Šiuo klausimu pati nesi šventoji, žaliaake, kas mano nykštukų puslapyje ugnikalnį sugadino? – iškošė ilgaplaukis.
    – Oi, tai buvo taip seniai, ilgaplauki, ir aš tavęs jau milijoną kartų atsiprašiau…
    – Ak ji atsiprašė, atsiprašė... Mat kaip gerai… Tai girdėjai, ko mums reikia? Apvaisinto lingamo. Kuo greičiau, tuo geriau. Tiesa, dar reikalinga instrukcija, kaip su juo elgtis.
    Sutrikusi žiūrėjau į jį. Instrukcijos? O tai vaikus ne aš auginčiau?
    – Mums reikalingi du ar trys berniukai. Jei bus  ir mergaitė, galėsi pasilikti.
    Pravirkau.
    – Ir nėra ko čia žliumbti. Gimei moterim — vykdyk pareigą. Viso.
    Brolių knygos pakilo ir nuskrido…
    “ Gimei moterim – vykdyk pareigą? ” Kas čia dabar? Šantažas? Kodėl aš tokia kvaila ir naivi? Pamačiau brolius ir patikėjau, kad jie atkeliavo su gerais ketinimais. Kada aš liausiuosi tikėti, kad viskas gali būti taip, kaip anksčiau? Nebus taip, nebus!
    Mane užvaldė toks skausmas, atrodė, suplyšiu į gabalus… Pasijutau tokia vieniša...
    Oi ta Zvarta... Kiek ji dar nemalonumų pridarys? Tai didžioji mano gyvenimo klaida. Norai buvo geri, bet negalėjau numanyti, kokios bus pasekmės. Kurdama Zvartą, iš savęs išėmiau visas blogio dalis ir perdėjau į ją. Pyktį, neapykantą, liūdesį, pavydą, melą …Sau pasilikau tik gerąsias. Tiesa, ilgai nenusprendžiau, atiduoti ar pasilikti linksmumą, vaikišką giedrumą ir vėjavaikiškumą, galiausiai nutariau, kad tai svarbu ir reikalinga man. Džiūgavau, kad tapau tobula moterim (kiekvienas tobulumą suprantam savaip, man svarbu tiesa, tvarka, harmonija). Zvarta visada sekiodavo paskui mane lyg šešėlis ir stebėdavo, ką veikiu, kartais padėdavo. Mudvi kartu daigindavom ir sodindavom mano sukurtas gėles, krūmus, medžius…Tačiau laikui bėgant ji tapo vis savarankiškesnė, kartais gulėdavo kur nors ir žiūrėdavo į dangų, o kartais, nieko nepasakius, dingdavo kelioms valandoms, o vėliau ir dienoms. O kartą… Oi, net nenoriu prisiminti... Ji nubėgo pas Kvadą ir jam išdavė mano sukurtą medžių skiepijimo programą. Kvadas prikūrė medžių — monstrų, ėdančių viską, kas gyva… Bėda ta, kad nieko nuo jos negaliu nuslėpti, nes ji yra mano pačios dalis, Zvarta gali naudotis visomis mano turimomis galiomis ir gebėjimais, nes moka prie jų prisijungti... Ne kartą buvo kilus mintis ją sunaikinti, bet kaip? Sunaikindama ją, sunaikinčiau pačią save…
    Norint gauti apvaisintą lingamą, reikalingas vyras – kūrėjas. Toks pat kaip aš. Lihenas? Iš apvaisinto lingamo gimę kūrėjai paveldi abiejų tėvų būdo bruožus. Kokie galėtų būti tiesos ir melo vaikai? Kiek kartų mėginau įsivaizduoti savo tėvus… Jie žuvo, vykdydami pavojingą misiją laiko tuneliuose. Mumis rūpinosi Vrahas. Su juo bendrauti sudėtinga: jis uždavinėja klausimus, kuriuose yra dalis atsakymo. Pasikalbėti apie paprastus dalykus su juo neįmanoma.
    Panižo nykštį. Nusimoviau jį, stipriai papūčiau vidun ir vėl užsimoviau. Reikėtų rasti laiko sau ir perkurti robotinę dalį — vis nutirpsta kairysis petis. Susitrenkiau, kai bėgau nuo Kvado fanatikų. Jie mane nuolat persekioja, kai pasirodau Kvado puslapyje. Reikalauja, kad sukurčiau dar vieną religiją ir leisčiau sukioti laiką. Kai kūriau pirmuosius pasaulius, buvau dar labai naivi, maniau, kad jei savo kūriniams duosiu viską, kad jie galėtų patogiai gyventi ir nereikėtų niekuo rūpintis, bus rojus: visi gyventojai darniai dirbs, gerbs vienas kitą, gražiai augins vaikus. O jie pradėjo žudynes! Daugiausiai klaidų padariau kurdama patį pirmąjį – šikšnosparnių – pasaulį. Kažin, ar yra toks pasaulių kūrėjas, kuriam kas nors įteikė instrukciją, kaip kurti? Neseniai  Vrahas atnešė iš šikšnosparnių šventraščio išplėštą lapą. Skaičiau ir balau:
    „Ėjo 112—ieji sunkmečio metai. Išvaryta iš tėvynės šikšnosparnių gentis glaudėsi mažame miške, esančiame šalia mažavandenės upės, kuri kiekvieną vasarą nusekdavo. Gyvybiškai trūko pelkės, drėgmės ir prietemos. Šikšnosparniukai gimdavo vis silpnesni. Kartą, kaip buvo išpranašauta didžiojo Taido, miške pasirodė šviesiaveidis dievas. Gentis suklupo prieš jį ant kelių ir prašė pagalbos. Dievas išklausė maldavimų ir pažadėjo genčiai sukurti naują tėvynę. Praėjus kuriam laikui, šalia upės nusileido milžiniškas plieninis paukštis. Atsivėrus durims, pasirodė šviesiaveidžio dievo pasiuntinys ir pranešė, kad dievas pažadą įvykdė: nauja tėvynė sukurta, į ją vykti teks šia skraidykle. Gentyje prasidėjo sumaištis: vieni džiūgavo ir nešėsi savo turtą į skraidyklę, kiti verkė, kad reikės palikti mišką, kuriame gimė, treti kažkuo piktinosi ir burbėjo. Pastarųjų buvo nemažai. Kilo muštynės, žuvo keli šikšnosparniai. Visgi neramumus pavyko numalšinti, ir norintieji pagaliau galėjo išskristi.
    Kai plieninis paukštis nutūpė naujoje tėvynėje, šikšnosparniai nekantraudami išskrido laukan ir pirmąkart įkvėpė gyvybiškai reikalingo pelkių oro. Jų krūtines užpildė džiaugsmas, laimė, euforija. Miškas buvo milžiniškas, jame ir pelkės, ir upės, o pakraštyje nepaprasto grožio kalnai. Nors renkantis namams vietas ir buvo ginčų, bet visus juos pavyko taikiai išspręsti. Šio to visgi trūko... Kai pasirodė šviesiaveidis dievas, šventikai suklupo prieš jį, padėkojo už naująją tėvynę ir paprašė pastatyti dvi šventyklas — didelę ant kalno ir mažą raiste. Dievas išklausė, pasisuko į pelkę, ištiesė ranką, ir visi dalyvavusieji matė, kaip jiems bežiūrint pelkėje radosi nedidelė medinė šventyklėlė, panaši į avilį, o į ją vedė lenktas medinis tiltas drožinėtais turėklais. Iš nuostabos šikšnosparniai puolė ant kelių ir nulenkė galvas prieš didį stebuklą. Kai jas pakėlė, šviesiaveidis dievas stovėjo kalno viršūnėje nugara į juos, o priešais jį ryškėjo šventyklos kolonos. Šikšnosparniai antrą kartą puolė ant žemės ir nuleido galvas. Kai jas pakėlė, šviesiaveidį dievą pamatė ant ką tik atsiradusio dar aukštesnio kalno, ten stovėjo arkos formos šventykla, kurioje buvo įtaisytas milžiniškas laikrodis. Dievas nužvelgė visus ir tarė:
    — Įžengė laikas!
    Ir dingo.
    Sunkmetis pasibaigė. Prasidėjo gyvenimas... “
    Ne taip viskas buvo, ne taip! Teko sukurti valdžią ir religiją, nes šikšnosparniai vienas kitą ėmė žudyti vos išlipę iš erdvėlaivio. Jiems netiko niekas: nei paskirta gyvenimui vieta, nei maistas. Dirbti niekas nenorėjo, tuoj buvo viskas, ką kūriau su meile, nusiaubta, mano paskirti vyresnieji sumesti į duobes ir gyvi užkasti. Bijau ten koją kelti, nes mano pačios gyvybei grėstų pavojus. Būtų paprasta, jei kūriniai klausytų kūrėjo. Deja…
    Daugiausiai bėdų man pridarė iš xx knygos pabėgę mierai – didžiosios rudosios skruzdėlės, savo veidus slepiančios po gobtuvais. Jos visuose  knygos puslapiuose įtaisė energijų rinktuvus, specialiai kiršino mano sukurtus gyventojus, surinko didelį kiekį emocijų energijos ir ją naudodami mėgino mane sunaikinti. Atplyšo kūrėjo esybės dalis, praradau dalį galių. O vėliau sužinojau, kad mierams padėjo mano broliai... Reikėtų  rasti dar keletą planetų su įmontuotomis bombomis, tada gal jausčiausi saugiau...
                        
                                                               ***

    “Gimei moterim – vykdyk pareigą”– prisiminiau, delnuose atsargiai laikydama pūkuotą, gyvą, pulsuojantį lingamo rutuliuką. (Lihenas miegojo ant savo knygos.) Kurdama menko sąmoningumo gyvybes, žinojau, kad jiems palikuonys gimsta kitaip. Kūrėjų vaikai užauga lingamuose, atsirandančiuose iš dviejų kūrėjų energijų. Dar nebuvau to mačiusi. Lingamas skleidėsi lyg obels pumpuras, augo, didėjo tiesiog akyse. Norėjosi kuo greičiau išvysti savo vaikus, todėl sukūriau naują pasaulį tuščiame puslapyje ir įjungiau pagreitintą laiką. Nė vieno puslapio nekūriau su tokiu pasimėgavimu kaip šio: visur žydėjo gėlės, gurgėjo šaltiniai ir upeliai, giedojo paukščiai, saulė nusileisdavo tik trumpam, kad galėčiau snūstelėti. Lingamui padariau sostą iš švelnučių žiedlapių. Jo oda plonėjo, darėsi perregima, ir jau galėjau matyti  judančius keturis vaikus. Augant lingamui, lyg pumpuras skleidėsi ir mano motiniški jausmai. Nepalikau rutulio nė akimirkai, glosčiau, giedojau kūrėjos giesmę, miegojau jį apsikabinus. Tai buvo gražiausias mano gyvenimo laikas. Jaučiausi apsvaigus nuo begalinės meilės.
    Miegojau, skruostu prisiglaudus prie savo stebuklo (apsikabinti jo jau nebegalėjau –  per didelis), ir sapne išvydau grėsmę. Norėjau atsimerkti,  negalėjau – kažkas lipnaus užklijavo akis, rankos nejudėjo, visas kūnas tirpo ir šalo... Nežinau, kiek laiko taip gulėjau –siaube, neviltyje, skausme, beprotybės tamsoje…– kol pajutau veidu srovenantį šiltą vandenį. Kūnas palengva šilo, rankos, kojos atsileido, nuo akių nuslinko tamsa… Kai pagaliau atsimerkiau, pamačiau susirūpinusį Vraho veidą. Pašokau ir apsidairiau: lingamo nebuvo... Mano klyksmas, išsiveržęs iš sielos gelmių, atsimušė į kalnus ir grįžo atgal… Akyse aptemo, atsiguliau upės dugne ir norėjau numirti. Užmerktas akis glostė žolės šilkai, glamonėjo žuvys, glaustėsi ir guodė undinės. Ūmai pajutau stiprias rankas, kurios švelniai apglėbė ir iškėlė mano kūną iš vandens. Prisiglaudžiau, bet akys neatsimerkė. Sušlamėjo sparnai, ir pajutau, kad kylu. Vrahas?
    Kai Vrahas mane paguldė ant vėsios žolės, pasijutau geriau. Jis timptelėjo už rankos ir tarė:
    — Kelkis! Jai reikia tavęs!
    Lizdas? Milžiniškas erelio lizdas. Kai pažiūrėjau, kas jame, apstulbau: prisiglaudus prie erelio miegojo nepaprasto grožio auksaplaukė mergaitė. Mano dukra?!! Pasilenkiau ir atsargiai paėmiau savo brangenybę...

2019 02 23