Smilga smilga, žolele, prie didelio kelio
Prisiglauski kūnu dar arčiau prie manęs,
Juk nupjautas likimas ničnieko negali,
Kai mylėjimas tyli miškų ramunes .
O gal ryt po aušros per žydėjimą ievų
Sukalbėsime mus po dangum atvirai,
O gal ryt vakare prie rudens aukso pievų
Paslaptin bus išskridę visi aitvarai .
Ir neverk, neraudoki, šventieji dar miega
Purpurinės vaikystės šilkų patale,
Ligi tikro baltumo išprausę jie sniegą
Ir paskyrę tau būti smilgelės dalia .
Aš žinau, tavimi važinėja kas nori -
Ir seniai laukimu prisiverkusi tu,
Speigo bitėms, vasario meduojančioms korį,
Krintant šerkšnui ryte sužydėsime du .
Tai pažvelk, Dieve, mano smilgelei į veidą,
Nekartodamas mums atgalinės datos -
Žolele ir mane pragyventi paleido,
Kad priglusčiau, brangioji, prie tavo kaktos .
Mano moterie, mano mažoji smilgele,
Padalinkime riekę laukimo perpus -
Tiktai mirę gyvuosius suprasti tegali,
Kaipo žingsniai supranta savuosius takus .
Aš tavąsias kasas dulkele padabinsiu,
O iš molžemio rūbas vestuvinis bus -
Pažiūrėki, lakštingalos balsas kaip sninga,
Kaipo lapkričiu sninga į širdį lapus .
Ir žinau, nuo dienos lig dienos tavo kūną
Ir krūtų mėnulius su žvaigždės kampeliu -
Tu nurimki, prašau negalvok, kad tai būna -
Juk ir kryžkelei kartais pritrūksta kelių .